Dalius Stancikas. Jums nesinori šaukti?

Bernardinai.lt

Skaičiai tokie žiaurūs, po kurių visi tie aiškinimaisi, kas laimėjo ar pralaimėjo rinkimus, visos tos vyriausybių ar partijų programos su šeimos politikomis, su 2V ir 2T (dviejų tėvų šeimoje du vaikai), su rinkimų šūkiais, kad 2050 m. lietuvių bus jau 4 milijonai, telieka tik graudi karikatūra.

Skaičiai tokie negailestingi, kad akivaizdu – tikrų laimėtojų nėra, kasdien beviltiškai pralaimime visi.

Per pastaruosius penkerius metus (2009–2013) Lietuvos mokyklose kasmet sumažėja net po 34 tūkst. (!) mokinių (iki tol nuo Europos Sąjungos sienų atsidarymo vidutiniškai mažėdavo trečdaliu mažiau – po 21 tūkst.).

Taigi kasmet tylutėliai iš Lietuvos išgaruoja maždaug visas Rokiškio rajonas vien jaunų žmonių. Kasmet!

Per pastaruosius dešimt metų mokinių ir studentų skaičius šalyje sumažėjo ketvirčiu milijono: 253 tūkst.! Taigi dar po metų galėsim sakyti, kad per 11 pastarųjų metų išnyko visas Kaunas vien jaunų lietuvių.

Tai neįtikėtini tautos nykimo tempai, tokių nematėme per skaudžiausias Lietuvos negandas – karus, tremtis, XX amžiaus didžiąsias emigracijas.

Ar jums dėl to nesinori garsiai šaukti? Kam tuomet mūsų protėvai rizikavo 1918–1920 m. atkurdami ir gindami Lietuvą, mūsų tėvai 1941 m. birželio sukilime, 1945–1953 m. drėgnuose partizanų bunkeriuose, o mes patys Sąjūdyje 1988–1991 m?

Pagaliau juk taip iš Lietuvos traukiasi (ką ten traukiasi – bėgte bėga) ne tik lietuvybė. Su ja bėga ir protas, ir darbo rankos, ir milijardiniai mokesčiai į biudžetą, SODRA, ateities ekonomika. Kas po 20 metų uždirbs pensijas dabartiniams politikams, visai Sąjūdžio kartai? Kas naudosis nauja atomine elektrine po 10–30 metų?

Įtakingiausi XXI amžiaus Lietuvos politikai neturi rišlaus atsakymo, kaip skubiai užtvenkti vis platėjančią ir sraunėjančią emigracijos (nykimo) upę, todėl kuria tolimos ateities scenarijus ir guodžia: jie sugrįš, kai Lietuva pasieks Europos Sąjungos senbuvių gyvenimo lygį.

Po kiek dešimtmečių (ar šimtmečių?) Lietuva pasieks Anglijos, Vokietijos lygį? Ar ši viltis nėra paremta utopija, kad šios, jaunus žmones priviliojančios valstybės kažkodėl netikėtai ilgam nustos vystytis, tuo tarpu mes, žaibiškai sendami (jaunimas pasitraukia), čempioniškai vis veršimės į priekį?

Kodėl nepaisant visų patriotinių jausmų į nepriklausomą Lietuvą tiek mažai grįžo Antrojo pasaulinio karo emigrantų? Ar ne todėl, kad juos ten pririšo ne tik didesnės pensijos ar kitokie buitiniai patogumai, bet ir šeimos? Ne vienas man guodėsi, kad sunku ilgam palikti vaikus ir anūkus, nes užjūry užaugusios atžalos visavertiškai įsitvirtina svetimoje šalyje ir ji jiems tampa tikrąja tėvyne. Dėl šių priežasčių dauguma iš Lietuvos išvykstančių jaunų šeimų su vaikais būtent ir patenka į šį liūdnąjį negrįžimo scenarijų, juolab kad svetimoje šalyje bręstantiems vaikams ar dirbančiam jaunimui yra tūkstantį kartų didesnė tikimybė antra savo gyvenimo puse pasirinkti nebe lietuvį. 

Tad ką daryti – šaukti juk neužtenka?

Klausimas ypač keblus, lengvų atsakymų nėra. Nuoširdžiai ieškantiems sprendimo pradžiai būtina pripažinti, kad tokio masto emigracija yra blogybė, o ne teigiamybė, kaip iki šiol vis dar bando aiškinti kai kurie politikai. 

Kitas būtinas atviras pripažinimas – masinis jaunų žmonių emigracijos sustabdymas turi būti ne tolimų dešimtmečių, bet svarbiausias artimiausių kelerių metų valstybės tikslas, nes po to tiesiog bus per vėlu (per 10 metų dingo ketvirtis milijono jaunuolių – ir tai trijų milijonų valstybėje!). Ir būtina koncentruotis ne vien į darbo vietas jauniems žmonėms, kaip pastaruoju metu sekdama Europos lyderių pavyzdžiu prakalbo mūsų Prezidentė, tačiau visa tai ir liko tik kalbomis.

Prieš penkerius metus prasidėjus krizei Prezidentė ir ankstesnė dešiniųjų vyriausybė strateginiais savo klausimais pasirinko biudžeto subalansavimą ir energetiką. Šiam tikslui įkūrė naują Energetikos ministeriją ir iš skausmingai lopyto iždo skyrė net šimtus milijonų energetiniams projektams, kurie gal bus įvykdyti po kelių dešimtmečių, o gal ir ne – piliečiai referendume atsisakė bet kokia forma remti naują atominę statybą. Užtat panašia suma nurėžė vadinamąsias pašalpas (vartočiau terminą – algas) gimdančioms ir kūdikius auginančioms mamoms. Maža to – teisėsauga pradėjo persekioti namuose gimdančias mamas.

Ir kas nutiko?

Nurėžus mamoms algas už rizikingą, labai sudėtingą ir neįkainojamą valstybei darbą (kokia valstybė be piliečių?), pirmą kartą XXI amžiuje Lietuvoje pradėjęs kilti gimstamumas vėl staigiai bliūško, o jaunos šeimos dar gausiau patraukė užsienin – jų emigracija išaugo trečdaliu. Suprantama, tai lėmė ne vien kompensacijų mamoms sumažinimas, bet ir nedarbas, didžiausios Europoje kainos už šildymą, kurias jau tris žiemas mokame už naujai įkurtos Energetikos ministerijos nepamatuotas politines ambicijas, teisingumo stoka ir pan.

Tačiau kodėl dabar, krizei pasibaigus, mūsų politikai nepanaudoja Lietuvoje tų pačių svertų, kuriais jaunas šeimas „pririša“ užsienis? Na taip, socialinės išmokos negali viršyti surenkamų mokesčių, tačiau kodėl tuomet galima skolintis naujos atominės statybai, sumažintų pensijų kompensavimui – kodėl tai svarbiau už mamų atlyginimus, gimstamumo skatinimą? Patenkame į tokį amžinai užburtą ratą: papildomomis išmokomis negalima skatinti gimstamumo, nes išmirštanti valstybė nebesurenka tam mokesčių, negalima padidinti pensijų, nes dirbančių žmonių mažėja ir t.t. Todėl tenka pakartoti klausimą: kas mokės pensijas dabartinei pusamžių kartai, jei ir toliau taip masiškai emigruos jauni žmonės? O gal vis dėlto galima surasti pinigų svarbiausiems valstybei dalykams: kaip buvo gąsdinta, bet ar nors kiek pakenkė mūsų ekonomikai, kai pernai iki 1000 Lt buvo pakelta mažiausia Europos Sąjungoje minimali alga (tiesa, vis dar mažesnė už latvių ir estų)?

Juk akivaizdu, kad jauna šeima, gaunanti orų atlygį mamai, greičiau įleis šaknis Tėvynėje, o tos šaknys, sutvirtėjusios padidėjusia atsakomybe už jaunąją atžalą, stabdys ir norą ieškoti lengvos laimės svetur. Kai atsakai ne tik už save, pradedi sverti devynis kartus… Pažįstu jauną šeimą, kurią nuo išvykimo į Švediją sulaikė būtent tie trumpai egzistavę trimečiai mamos atlyginimai: ta finansinė paskata padrąsino trečiam vaikeliui, o šiam gimus jie dėl trijų mažamečių jau nebesiryžo išvykti užjūrin.

Kita, ne kartą minėta, tačiau taip ir neįgyvendinta paskata – tai galimybė jaunoms daugiavaikėms šeimoms su valstybės garantija gauti beprocentines paskolas savo būstui arba (kaip alternatyva) atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Kai kurios šalys „pririša“ saviškius ir skatina vaikų gimdymą dar garantuodamos senatvėje daugiavaikėms mamoms solidžias pensijas, tuo tarpu Lietuvoje penkiavaikių mamų pensijos – tik toks simbolinis šimto ar kelių šimtų litų priedas, dėl kurio reikia susirinkti šimtus popierių. Nors juk vien iš siauro finansinio požiūrio tai neatrodo teisinga: kodėl valstybė žymiai didesniu nuošimčiu atsilygina asmenims, atidavusiems jai lobį, nei mamoms, išauginusioms penkis ir daugiau mokesčių mokėtojų?

Be abejo, valstybė turėtų tokiomis ar panašiomis lengvatomis remti tik oficialias šeimas, taip apsisaugodama nuo valkataujančių asmenų, kurie vaikų gimdymą paverčia savo lėbavimo šaltiniu, ar nuo tų, kurie gyvena „susidėję“ vien tam, kad gautų vienišoms mamoms skirtą vaiko pašalpą (šiuo atžvilgiu dabartinė vaiko išlaikymo sistema kaip tik ir skatina gyventi „susimetus“).

Didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, nutįsusios eilės į lopšelius ir darželius taip pat akivaizdžiausias valstybės prioritetų pavyzdys. Jei vaikų darželių statybos taptų valstybinės svarbos objektais, jiems tikrai atsirastų lėšų, kaip ir butaforiniams Valdovų rūmams ar panašiems šimtų milijonų litų vertės projektams.

Yra ir dar vienas keblus dalykas, kurio apeiti neįmanoma – valstybę sudaranti bendruomenė savo mokesčiais ir kitomis pastangomis labai daug prisideda prie vidurinį išsilavinimą ar aukštąjį mokslą baigusio jaunuolio, todėl labai bendruomeniška būtų, kad ir šis jaunuolis atsakytų tuo pačiu: kažkurį laiką atidirbtų toje bendruomenėje (sovietmečiu buvo treji metai) arba išvykęs gyventi svetur už savo išmokslinimą susimokėtų tėvynainiams. Žinau, kad toks siūlymas kertasi su Europos Sąjungos laisvo judėjimo principu (ES pamatas – Vokietija išskėstom rankom laukia mūsų gerai paruoštų jaunų gydytojų, inžinierių ir t.t.), tačiau Lietuva, susijungusi su panašias nykimo problemas išgyvenančiomis mažomis ES narėmis, kietai kaudamasi derybose galėtų išsikovoti išskirtinių teisių. Dabar, po anglų, prancūzų, belgų maištų prieš Briuselio direktyvas, tokioms deryboms itin palankus metas. Tačiau tokios derybos įmanomos tik suvokiant, kad nebeturim kur trauktis, kad masinis jaunų piliečių nykimas jau tampa Lietuvos stichine nelaime.

P.S. Dažniausiai valstybė, negalinti savo jauniems piliečiams suteikti panašių kaip kaimynai finansinių galimybių, bando juos išsaugoti bent sveika patriotizmo doze.

Retoriniai klausimai: kas gali Lietuvoje sulaikyti šiandieninius dešimtokus – dvyliktokus, kurių 80 nuošimčių jau yra pasidavę tai valstybei pragaištingai madai – kuo greičiau bėgti iš „to Europos užkampio – Lietuvos“, kai mūsų pagrindiniai politikai savo veiksmais ir žodžiais jiems kasdien perša: „kuo daugiau Europos, tuo daugiau Lietuvos“ (suprask, Europa ir yra tavo tikroji tėvynė)?

Kodėl mes vis dar didžiuojamės savo pergale prieš vokiečius Žalgirio mūšyje 1410-aisiais (juk kryžiuočiai ir kalavijuočiai jau tada nešė materialiai aukštesnę civilizaciją), jei po 600 metų taip pakniūbstom skubame ištirpti kitame, tiesa, šįkart taikiame Vokietijos įsigalėjimo projekte – į vieną valstybę formuojamoje Europos Sąjungoje? Aiškinimai, kad tai darome bijodami Vladimiro Putino, atrodo tikrai naivoki. Ne tik todėl, kad Europos Sąjunga nėra gynybinė organizacija, bet ir todėl, kad nuo pat KGB papulkininkio V. Putino iškėlimo į Rusijos prezidentus (1999 m.), vokiečiai padarė viską, kad XX amžiaus pabaigoje griūvanti Rusijos imperija įgautų naujas jėgas: kanclerė Angela Merkel padėjo įgyvendinti milijardus ir šlovę V. Putinui atnešusius energetinius projektus, tokius kaip „Nord Stream“ (pamenat bergždžius lietuvių protestus dėl šio dujotekio?), o buvęs kancleris Gerhardas Schroederis (1998–2005 m.), pabaigęs politinę karjerą, už nuopelnus Rusijai tapo Kremliaus gyvybinės arterijos – „Gazprom“ – stebėtojų tarybos pirmininku.

Bernardinai.lt