Iki referendumo liko 5 dienos: D.Stancikas. Ar lietuviai sąmoninga Tauta?

Birželio 29-ąją Lietuvos piliečiai kviečiami išsakyti savo požiūrį į laisvę ir žemę.

Verta prisiminti: Dalius Stancikas. Ar lietuviai sąmoninga Tauta?

Ar lietuviai protinga, ori, pagarbos verta Tauta? Tauta, gebanti savarankiškai tvarkyti savo gyvenimą, gebanti siekti atviros, teisingos pilietinės visuomenės, kaip rašoma mūsų Konstitucijos įžangoje?

„Ne“, – sako Kremliaus ideologai, nuo pat Lietuvos nepriklausomybės visais būdais pabrėždami, kad lietuviai – nesusiformavusi tauta, nepajėgianti gyventi savarankiškai.

„Ne“, – sako ir mūsų Tautos politinis elitas, išrinktas tos pačios Tautos.

Nesu tikras, kad už Lietuvos Respublikos Konstituciją 1992 m. spalį balsavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė (jos biografija iki šiol pilna bauginančių okupacinių duobių), tačiau neabejoju, kad už Konstituciją balsavo dabartinis ir buvę premjerai Algirdas Butkevičius ir Andrius Kubilius. Tuo metu mes didžiavomės savo Tauta panašiai kaip dabar ukrainiečiai, todėl neabejoju, kad ir A. Butkevičius, ir A. Kubilius ramia širdimi balsavo už šias Konstitucijos nuostatas: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. (Atkreipkime dėmesį – Konstitucijoje žodis „Tauta“ pagarbiai rašomas didžiąja raide. Tuomet tikėta, kad Tauta yra sąmoninga, išmintinga, kurios nesuvedžios nei Kremliaus propaganda, nei populistiniai pažadai).

Kas nutiko per tuos 23 metus, kad tos pačios Tautos išrinkti vadai (Prezidentė, premjeras, opozicijos lyderis) bijo Tautai patikėti spręsti svarbiausius valstybės gyvenimo klausimus ir taip savinasi tik jai priklausančias galias? Kodėl tik išgirdęs apie referendumus politinis elitas pradeda nervintis, įžeidinėti, grasinti (tai agentais, tai milijardinėmis Briuselio baudomis) ir paleidžia visą valdžios galią ir propagandą, kad apsaugotų Tautą nuo jos pačios?

Ir tai daro neteisėtai, nes Tauta niekam nesuteikė galios su savimi elgtis kaip su mažamečiu, ne per daug išprususiu, tiesą nuo melo sunkiai atskiriančiu, saldainiu lengvai susiviliojančiu vaiku.

Kaip nutiko, kad Lietuvai vis labiau tolstant nuo Rusijos (lyginkime su 1992 m.), Rusijos įtaka Lietuvos piliečiams vis didėja? Kaip nutiko, kad vis labiau kovojant su baisiais vidaus oligarchais (2009 m. kandidatės į Prezidentus D.Grybauskaitės pažadas), jų vis daugėja – kaip toje pasakoje, kur nukirtus slibino galvą išauga trys naujos („Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą“ – iš 2014 m. vasario 3 d. kandidatės antrai kadencijai D. Grybauskaitės pareiškimo)?

„Lietuvai atsigaunant stiprėja ir valstybę griaunančios bei grobstančios jėgos tiek išorėje, tiek šalies viduje. Jos sėja destrukciją ir nepasitikėjimą Lietuva, stabdo svarbiausius valstybės raidai projektus, pamina demokratines ir konstitucines vertybes“, – taip savo piliečių nepritarimą naujai atominei elektrinei ir norą kitais referendumais pasisakyti svarbiausiais gyvenimo klausimais įvertino Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai apgaudinėja žmones. ES gali pareikalauti grąžinti apie 25 milijardus litų“, – pareiškė premjeras Algirdas Butkevičius. Žmonės buvo apgauti – taip politinis elitas įvertino ir referendumu atmestos naujos atominės elektrinės statybą, todėl šie rezultatai vis dar nepatvirtinti įstatymais, o derybos su japonais nenutrauktos.

„Kaip Kremliui tai sekasi įgyvendinti – nesunku matyti čia pas mus, Lietuvoje, atidžiau įsižiūrint į tą patį sparčiai plintantį tuščiažiedį pseudo patriotizmą ir vis naujus referendumus. Tuščiažiedis – nes iš išorės toks žiedas gali atrodyti labai gražiai, bet viduje to žiedo gali būti tiesiog nuodinga tuštuma. Tokio garsaus patriotizmo pastaruoju metu Lietuvoje matosi vis daugiau, jis vis gausiau ir garsiau reiškiasi, juo patiki ir išsilavinę žmonės, todėl tuo vis atviriau džiaugiasi mūsų kaimynė Rusija“, – taip opozicijos lyderis Andrius Kubilius diagnozuoja dabartinį savo Tautos sąmoningumą.

Nauja Tautos liga, matyt, tikrai labai pavojinga, nes „tuščiažiedis patriotizmas su nuodinga tuštuma“ jau apėmė ir vyskupą Joną Kaunecką, režisierių Joną Vaitkų, aktorius Rolandą Kazlą, Gediminą Storpirštį, Vytautą Paukštę, gamtininkus Romą Pakalnį ir Libertą Klimką, akademikus Antaną Buračą, Eugenijų Jovaišą, Antaną Kudzį, kompozitorių Algirdą Martinaitį, rašytoją Vytautą Rubavičių, signatarą Algirdą Patacką, krepšinio legendą Vladą Garastą ir daugybę, daugybę kitų, reikalaujančių, kad referendumas dėl žemės įvyktų.

Reikalaujančių nepaminti demokratinių ir konstitucinių vertybių.

Tačiau argi tokiam, erdvėje sunkiai besiorientuojančiam ligoniui (Tautai), rūpestingas slaugas gali leisti pačiam nuspręsti savo likimą? Jokiu būdu. Ir štai tuomet pajungiamos visos valstybės priežiūros (gaivinimo) institucijos – Konstitucinis Teismas, Vyriausioji rinkimų komisija, Vyriausybė, Seimas…

Ir vis dėlto – ar Lietuva tikrai stiprėja, jei stiprėja ir vidaus priešai?

Kaip nutiko, kad vis stiprėjant valstybei (kaip sutartinai teigia politinė kairė ir dešinė), jos piliečiai per 22 metus ne paaugo, bet priešingai – suvaikėjo, ir jiems nebegalima patikėti spręsti svarbiausių klausimų? Šiuo atžvilgiu labiau už Konstitucinį Teismą, neteisėtai nurodantį nesusivokiančiai Tautai balsavimų eiliškumą, pritrenkė mūsų europinės teisės ekspertas Ignas Vėgėlė, radijo laidoje pateikęs tokį galimą piliečių nukvakėjimo pavyzdį: koks chaosas bus Konstitucijoje, jei Tauta, nepataisiusi, kad Lietuva nebėra demokratinė valstybė, ims ir pirmiau nubalsuos už monarchą – diktatorių?

Ką gali atsakyti Tauta į tokius profesoriškus pamokymus?

Nebent tai, kad per nepriklausomybės laikotarpį vykusius referendumus akivaizdžiai įrodė esanti ir brandi, ir išmintinga. Štai faktai:

1991 m. vasario 9 dienos referendume daugiau kaip trys ketvirtadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių balsavo, kad Lietuva yra nepriklausoma demokratinė Respublika.

1992 m. birželio 14 dienos referendume Lietuvos piliečiai pasisakė dėl okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo ir padarytos Lietuvai žalos atlyginimo.

1992 spalio 25 dieną Lietuvos piliečiai referendumu priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją – tą pačią, kurios dabar mus moko tuomet dėl amžiaus dar negalėję balsuoti konstitucinės teisės specialistai.

2003 gegužės 10 dieną Lietuvos piliečiai pritarė Lietuvos narystei Europos Sąjungoje (kaip, beje, ir kitos labiau nuo Rusijos atitrukusios valstybės iš posovietinės erdvės).

2012 spalio 14 dieną Lietuvos piliečiai nepritarė naujos atominės elektrinės statybai (po 2011 m. Japonijoje įvykusios Fukušimos katastrofos prieš branduolinę energetiką sukilo didžioji dalis civilizuoto pasaulio, Vokietijos, Švedijos, Šveicarijos vyriausybės pareiškė ketinimus nutraukti visų atominių jėgainių eksploatavimą, Japonijoje sustabdyti visi 54 reaktoriai ir t.t.).

Taip pat norėtųsi priminti, kad nepaisant surinktų 300 tūkst. parašų Lietuvos piliečiai nepritarė populistiškiausiam iš visų rengtų referendumų – dėl „nuvertintų indėlių“. Jį, beje, 1994 m. organizavo konservatoriai.

Todėl išvada viena: Lietuvių tauta yra tikrai pasiruošusi pilnutinei demokratijai, kurios programą dar prieškarį kūrė mūsų intelektualai. Reikia tik netrukdyti Tautai šį tikslą įgyvendinti.

Žinoma, Lietuvių tauta, kaip ir kitos, gali suklysti. Tačiau akivaizdu, kad ji yra tokio sąmoningumo, kuomet pajėgi pati taisyti savo klaidas, ir jai nebereikia perdėtų politinių auklių. Jai reikia kitokių politikų: nesusireikšminusių dėl savo intelekto ir nesijaučiančių Tautoje kaip priešų, apgavikų ar nuodingų pseudopatriotų apsuptyje. Lietuvai tiesiog reikia politikų, pajėgių įgyvendinti Konstitucijos 5 straipsnį: „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.

Nes politikai, manantys, kad Tauta yra kvailesnė už juos, nėra pajėgūs nei tos Tautos išgirsti, nei tuo labiau – jai tarnauti ar atstovauti. Nei Lietuvoje, nei Briuselyje.

Bernardinai.lt