Dalius Stancikas. Slibinai

Žurnalas „Miškai“

Gėlės mutantės su dvigubais žiedais ir keturiskart storesniu stiebu, žuvys mutantės, kurių organizmuose radiacijos kiekis 258 kartus viršija saugią normą, masiškai besiveisiantys radioaktyvūs šernai, kurių nespėja šaudyti medžiotojai ir deginti specialūs krematoriumai – štai toks apokaliptinis vaizdelis šiandien Šiaurinėje Japonijos dalyje.

Kovo 11-ąją minėjome penktąsias metines nuo Fukušimos atominės elektrinės tragedijos, tačiau esminio pagerėjimo nėra. Pašalinti keli branduolinio kuro strypai, bet likę skleidžia tokią milžinišką radiaciją, kad ten pasiųsti valymo darbų robotai nebegrįžta – paprasčiausiai išsilydo. Japonai nesuvaldo ir milžiniško radiokatyvaus vandens (didžiulis vandens kiekis reikalingas reaktoriui aušinti) nuotėkio į gruntą ir į Ramųjį vandenyną, dėl ko nuolat protestus reiškia kaimynės Rusija ir Kinija. Japonų mokslininkai teigia, kad branduolinės katastrofos padarinius iš esmės pavyks pašalinti tik po30 metų, bet kai kurias gyvenvietes dėl didelio spinduliavimo greičiausiai teks apleisti visam laikui.

Neįtikimo aukščio, keistos spalvos ir pakitusios struktūros pušys mutantės iš Černobylio šiandien keliauja po Europą kaip pavojinga mediena. Balandžio 26 d. minėjome30-ąsias Černobylio atominės elektrinės katastrofos metines, tačiau Černobylio zona 30 km spinduliu vis dar atitverta nuo žmonių, avarijos šalinimo darbai iki šiol nebaigti: betonas aplink sprogusį reaktorių skilinėja, todėl statomas 25 tūkst. tonų plieno apsauginis barjeras – dvigubai didesnis už futbolo stadioną, triskart sunkesnis už Eifelio bokštą ir brangesnis už pačią Černobylio elektrinę. Jau niekas nebesuskaičiuoja, kiek tiksliai milijardų eurų sukišta į Černobylio atominės elektrinės uždarymą, bet vis dar trūksta šimtų milijonų branduoliniam kurui saugoti. Dėl radiacijos, pasklidusios iš Černobylio, jau mirė 100 tūkst. žmonių.

Kai 1988 m. rugsėjo 16 d. Sąjūdžio pakviesti lietuviai „Gyvybės žiedu“ apsupo Ignalinos atominę elektrinę (sovietmečiu jos statybai priešinosi Lietuvos geologai, įrodinėdami, kad branduolinis monstras statomas ant tektoninio lūžio, o mūsų tėvai tuomet kuždėjosi, jog taip Maskva sumanė atsikratyti nepaklusnios lietuvių tautos) ir šimtai tūkstančių tarė griežtą „ne“ dar vienai atominio slibino galvai, nebūčiau nė už ką patikėjęs, kad po kelių dešimtmečių jau nepriklausomos Lietuvos valdžia nutars pati savo žemėje užsiauginti dar galingesnę atominę pabaisą. Nors tuo metu visi savo kailiu jau jutome, kiek vargo ir pinigų kainuoja senojo atominio siaubūno laidotuvės (jo branduolinės atliekos bus nebepavojingos tik po tūkstančių metų), kurioms nebeužtenka Europos Sąjungos skirtų milijardų. Paaiškėjo, kad Lietuva pirmoji pasaulyje uždaro tokio dydžio atominę elektrinę, todėl pirmoji ir galėjo įsitikinti, kad jos laidotuvės kelis kartus brangesnės, nei manyta anksčiau. Žiauri realybė yra tokia: propaganda, kad atominės elektrinės gamina pigiausią pasaulyje elektrą, yra blefas, nes į jos kainą įtraukti neteisingos (du ar net tris kartus mažesnės) elektrinės uždarymo sąnaudos. Bet kam dėl to vienadienėms valdžioms sukti sau galvą – juk už mūsų pigius malonumus sumokės vaikų karta. Kaip tose mūsų pasakose, kur slibinams aukojamos tik jaunos, nekaltos mergaitės.

Ir nors galiausiai naujasis lietuviškas slibinas taip ir liko nepastatytas (tiesa, tai vienas, tai kitas valdininkas vis dar dėl to pavirkauja), bet jo kūrimo istorija verta išradingiausių pasakų. Pradžioje buvo kairiųjų vyriausybės ir „Maximos“ verslininkų sukurta „LEO.lt“ afera – ji valstybei kainavo 700 mln. litų. Paskui buvo dešiniųjų Vyriausybė ir slibino galimybių studijoms išleisti šimtai milijonų (esant krizei, kai valstybė svirduliavo ant finansinio kracho, kai pensininkams buvo rėžiamos pensijos, mokytojams ir daktarams – algos), o užpirktos reklamos saldžiai porino, jog dėl dalyvavimo šiame ypač pelningame projekte mušasi dešimtys garsiausių užsienio bendrovių. Praskleidus konkursinę širmą pasimatė, kad už jos neryžtingai mindžikuoja tik pietų korėjiečiai, kurie2010 m. pabaigoje taip pat pasipustė padus, nusprendę (panašiai kaip ir mūsų kaimynai lenkai bei estai), jog projektas finansiškai neperspektyvus. Kaip ir dera dešiniųjų Vyriausybei, ji šią savo nesėkmę paskelbė eiliniu Kremliaus sąmokslu prieš Lietuvą: energetikos ministras viešai paaiškino, kad Pietų Korėjos įmonė „Kepco“ pasitraukė iš Visagino konkurso, nes Šiaurės Korėja surengė karinį išpuolį prieš Pietų Korėją, o visam tam reikalui dirigavo Maskva.

Bet tuo atominė pasaka nesibaigė. Po Fukušimos tragedijos ne tik japonams, bet ir daugeliui pasaulio šalių atsisakius atominės energetikos (išimtis buvo tik rusai, kinai, baltarusiai ir lietuviai, toliau skelbę apie naujų atominių slibinų statybas), savo verslo rinkas praradusi japonų korporacija „Hitachi“ pasaulio žemėlapyje staiga atrado Lietuvą ir mūsų Vyriausybei pasiūlė niekam nebereikalingą galingąjį 1350 MW reaktorių. Ir valdantys konservatoriai jį sutiko kaip savo svajonių jaunikį! Nors dar visai neseniai rinkimų programoje visus grėsmingai perspėjo: „netinkamai suplanuotas (galingesnis nei 800 MW) AE projektas gali pakenkti nacionaliniam saugumui. Be išlygų reikalausime, kad pasirenkant reaktoriaus gamintoją būtų besąlygiškai laikomasi optimalaus galingumo – 800 MW. Mėginimus „apeiti“ šias sąlygas traktuosime kaip nusikalstamas Lietuvos saugumui pastangas, siekiant vėl bent pusei amžiaus įstumti į naują energetinę priklausomybę nuo Rusijos“.

Japonų verslininkams įžengus į Lietuvą grėsmės nacionaliniam saugumui pasikeitė akimirksniu – dabar jau Kremliaus agentais tapo tie, kas išdrįso suabejoti tokio (dvigubai galingesnio!) reaktoriaus nauda ar prisiminti konservatorių programoje išdėstytas „nusikalstamas pastangas“.

Valdžios pasaką apie gerąjį lietuvišką slibiną Lietuvos piliečiai netikėtai nutraukė 2012 m. spalio 14 d., kai referendume (jau antrą kartą per 25 metus) ištarė „NE“ atominei avantiūrai. Tai buvo išties istorinis balsavimas, sustabdęs fiziškai, finansiškai ir politiškai valstybę žlugdantį projektą. Ir, kaip būna pasakose, nukirtus paskutinę drakono galvą tamsa pasišalino: pasibaigus atominiams klystkeliams atsivėrė keliai „žaliajai energijai“, su kuria ir siejamas Žemės išgelbėjimas. Panašiai, beje, nutiko ir Japonijoje: merdėjančią atominę pabaisą Fukušimoje pakeitė didžiausia pasaulyje plūduriuojanti vėjo jėgainė.

Tačiau nepamatuotos lietuviškos ambicijos, nešvarūs valdžios sandėriai paliko gilias žaizdas: atominei utopijai iššvaistėm milijardą litų ir – blogiausia – tuo virusu užkrėtėme baltarusius, šiandien netoli Vilniaus jau gimdančius savąjį atominį drakoną. Ar žinote, kodėl pasaulis, Europa negirdi mūsų nerimo šauksmo dėl Astravo elektrinės pavojaus? Todėl, kad mes jiems esame veidmainiai, įrodinėjantys, kad mūsų atominis slibinas – geras, paremkite jį, o štai baltarusių – jau pasaulio pabaiga. Todėl, kad politines akcijas prieš Astravo drakoną rengia tie, kurie dar vakar sekė tautai savas atomines pasakas, kurie ir šiandien dar vis padūsauja dėl negimusio lietuviško slibino.

Kai po Černobylio katastrofos baltarusė Svetlana Aleksijevič (2015 m. Nobelio premijos laureatė) parašė knygą „Čenobylio malda: ateities kronika“, jai Vakaruose teko išklausyti daug skeptiškų vertinimų, neva taip gali nutikti tik nevaloms rusams: „Tokias mintis girdėjau ir Amerikoje, ir Europoje, ir Japonijoje, Hokaido saloje, kur stovi viena didžiausių pasaulio atominių elektrinių. Japonai man sakė – pas mus tai neįmanoma, mes viską apskaičiuojame. Nepraėjo nė dešimt metų ir iš puikios japonų civilizacijos Fukušimoje liko tik krūva šiukšlių. Deja, ir šiandien, tarptautinio terorizmo laikais, galiu liūdnai konstatuoti – Fukušimos tragedija taip pat ne paskutinė.“