Mūsų mokytojai. V.Daujotytė. Apie Meilę Lukšienę: vieno gyvenimo tekstas – mūsų gyvenimams

Bernardinai.lt

Spalio 11–12 dienomis Seinuose, Lietuvių namuose, vyko metinė Lietuvos lituanistų konferencija „Mūsų kalba – mūsų tekstai – mūsų gyvenimai“, skirta Meilės Lukšienės 100-osioms gimimo metinėms. Tai pirmas lituanistų sambūris Seinuose, praėjus daugiau nei šimtmečiui po 1909 metais čia vykusio lietuvių kalbininkų suvažiavimo, kuriame Jonas Jablonskis, Kazimieras Būga ir kiti svarstė lietuvių kalbos norminimo klausimus.

Šių metų konferencijoje lituanistų akademinė ir mokytojų bendruomenė, studentai ir mokiniai kalbėjo apie lietuvybės, lietuvių kalbos ir kultūros gyvybingumo stiprinimą, diskutavo apie kalbos, literatūros ir mąstymo bei moralinių laikysenų ryšį. Konferencijoje aptartas Seinų krašto lituanistinis paveldas, svarstytos Lietuvos lituanistų ir Seinų bei Punsko lietuvių bendruomenių bendradarbiavimo gairės.

Skelbiame konferencijoje, Lietuvių namuose, profesorės Viktorijos Daujotytės skaitytą pranešimą.

Esame Seinuose, krašte, kur mums daug ką skauda, bet esame gražiai sutikti, pasveikinti. Lituanistika šiame krašte turi gilias šaknis. Kas suspėjo užeiti į Seinų baziliką, išėjo suspausta širdimi: kičiniais krikščionybės Kinijoje paveikslais užstatyta, uždengta ir Antano Baranausko, šio krašto ganytojo, vyskupo, didžiojo lietuvių tautos poeto amžinoji poilsio vieta. Saugokime didžiadvasiškumą, saugokime iš paskutiniųjų.

Pradėsiu pranešimą nuo mažo atsiminimo, kuris pasitarnaus įvadu į Meilės Lukšienės, kurios šimtmetį minime, gyvenimo tekstą, svarbų ir mūsų, lituanistų, gyvenimams. Buvo tai seniai – leisiu sau ištarti Jono Biliūno intonacija – praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, maždaug prieš keturiasdešimt metų. Pirmą kartą lankiausi Lenkijos liaudies respublikoje su Vilniaus universiteto žmonių grupe. Universiteto, iš kurio jau buvo atleistos ir M. Lukšienė, ir Vanda Zaborskaitė, jau miręs ir jų bendražygis Jurgis Lebedys, bet visu intelektualiniu pajėgumu tebedirbo Donatas Sauka.

Labai norėjau pabuvoti Zakopanėje, ir mano noras išsipildė. Neužmirštamas įspūdis – senosiose Zakopanės kapinėse, netoli vartų, tebebuvo Jono Biliūno kapo vieta, cementinis antkapis, lentelė, nors palaikai jau seniai buvo pervežti į Anykščius. Sunkioje perlaidojimo ceremonijoje kartu su motina dalyvavo ir M. Lukšienė. Stovėdama prie buvusio kapo, jutau didelį dėkingumą Lenkijai, jos žemei, žmonėms, kad saugojo J. Biliūno vietą. Skaudi misterija, kurios iškalbus atspindys nuotraukoje, kur Julija gedulo rūbais klūpo sniege prie atviro Jono Biliūno karsto. Nuotraukos tekstas toks iškalbus, kad ką nors pasakyti sunku.

Meilė Lukšienė

Nežinome, kur yra ryškiųjų gyvenimų tekstų pradžios. M. Lukšienės gyvenimo teksto viena iš giliųjų pradžių gali būti ir Zakopanėje, kur jos jauna, graži, sielvarto perimta motina klūpo sniege. Meilei buvo lemta perimti savo motinos pačią skaudžiausią patirtį, neatsiskirdama nuo jos, rašė savo svarbiausią lietuvių literatūros istorijos tekstą „Jono Biliūno kūryba“ (1956), daug ką iš to, ką žinojo, užgniauždama savy, atidėdama, bet savaip ir prasitardama su to laiko stilistika nederančia dedikacija „Mano Mamytei“. Iškalbiausias monografijos skyrius „Liūdna pasaka“, ne tik apie apysaką, bet ir apie gyvenimą. „Zakopanėj tuoj pat J. Biliūnas atgulė patalan, iš kurio, galima sakyti, nebeatsikėlė iki pat savo paskutinės dienos, išgulėdamas 14 mėnesių. Pirmą dieną pakviestas gydytojas tik palingavo galvą, nieko nesakydamas, o matydamas beviltišką ligonio padėtį ir abiejų Biliūnų baimę dėl juodos duonos kąsnio, liepė ligoniui-rašytojui ramiai gulėti, o jo žmonai sėdėti ir laukti pacientų.

Nepaisant austrų valdžios draudimo svetimšaliams gydytojams praktikuoti, nepaisant J. Biliūno žmonos nedidelės dar tuo metu patirties savo profesijoje, giliai humaniškas lenko gydytojo Januškovskio, paskui ir kito jo kolegos pasiryžimas padėti Biliūnams išgelbėjo juos iš sunkios būklės. Abu gydytojai nukreipdavo savo geriau pažįstamus ligonis, reikalui esant, pas J. Biliūno žmoną ir tuo būdu sudarė jai praktiką. Ir jau 1907 metams prasidėjus rašytojas nebestigo kapeikos laikraščiui, knygai įsigyti ar už biblioteką užsimokėti, kaip būdavo ligi šiol.“[1] Lenkiame ir mes galvas šių lenkų gydytojų atminimui; savo žmoniškumu jie įsirašo į Meilės Lukšienės tekstą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Niekas neišnyksta, jei tik turi galią išlikti.

Gyvenimas yra tekstas, žmogaus pasaulis tekstualus vien todėl, kad gali būti papasakotas. Visi tekstai kyla iš pamatinio žmogaus pasaulio tekstualumo. Nieko naujo. Bet ir Donaldas Kajokas savo esė knygą „Lapės gaudymas“ (2013) pradeda šia nenauja mintimi: „Nieko naujo po saule“ – primena Ekleziastas. Dorai primena, nuolat. Ir visuomet pačiu laiku.

Pačiu laiku, nes nėra tokio laiko, kad ši žinia kam nors iš tiesų rūpėtų.

Kita vertus, ar tikrai mums po šia saule trūksta ko nors esmingai nauja? Ar neužtenka to, kas sena, tačiau užmiršta dar seniau nei atsirado? Nuojauta kužda, kad čia ir gali slypėti niekad nesibaigiančio naujumo šaknys.“[2]

Problema – kaip užčiuopti tas niekad nesibaigiančio naujumo šaknis, kaip neišleisti jų iš akių mokykloje, savo gyvenimuose. Pakartosiu D. Kajoką – nuojauta kužda, kad tas niekad nesibaigiantis naujumas yra susijęs su kažkuo stipriu, pastoviu, senu, su ryškiausiomis vieno ar kito gyvenimo periodo, etapo asmenybėmis, kuriose susitelkia tai, kas yra svarbiausia tautai, šaliai, valstybei.

Gyvenimas yra audinys – net jei nedidelės jo skiautelės. Gyvenimo tekstualumas yra pirminis, iš jo visi kiti tekstai, pasakojimai, – atrodo, kad logiškai ši mintis pateisinama. Bet ir prieštaringa – kaip ir visa, kas gyvybinga. Iš gyvenimų gelmių iškilę tekstai grįžta į gyvenimus, juos tekstina, ryškina, bendrina. Ryškesnis gyvenimo tekstas negali susidaryti be tekstų, rašomų paties asmens ir kitų, vienu ar kitu būdu įsipareigojančių. Be įsipareigojimų, be vidinių paskatų parašyti tekstai lieka negyvi.

M. Lukšienė pastaraisiais metais vis ryškėjo kaip vienas svarbiųjų ir įdomiųjų savojo laiko gyvenimo tekstų. Svarbu suvokti – kodėl, iš ko susidaro ir susidarinėja tas gyvenimą tekstualizuojantis pasakojimas, kaip jis ima veikti ir mūsų, lituanistų, gyvenimus.

M. Lukšienės biografija – išskirtinio tankumo ir takumo, kilusi jau iš inteligentų, per savo motinos giminę, per močiutę Agotą Janulaitienę, M. Lukšienė išlaikė ryšius su prigimtinės, žemdirbiškosios kultūros tradicijomis, jautė ir žinojo, ką žmogaus prigimčiai duoda ryšiai su žeme, kaip žmogaus dvasia kyla, pasiekdama dvasios aukštumas. „Laiko prasmėse“ (2004), unikalioje motinos ir dukters knygoje, pateikta daug dar XIX a. pabaigos, gyvų prigimtinės lietuvių kultūros liudijimų. Ir kartu užsimojama platesnei perspektyvai, pasakomai pirmuoju „Pratarmės“ sakiniu: tai bandymas pažvelgti į mūsų inteligentijos mentaliteto formavimąsi praėjusiame šimtmetyje[3], tai reiškia – į kilimą iš to, kas buvo duota, sukaupta prigimtinės kultūros.

Tirdama XIX a. lietuvių literatūrą, skaitydama paskaitas Vilniaus universiteto auditorijose, M. Lukšienė gerai jautė kylančią ir keliančią prasmės liniją, perskyrą tarp kasdienės ir elitinės sąmonės. Ta pati sąmonė, bet veikianti lyg ir dviem lygmenimis. Mūsų prozos ištakose tai pajuto ir įprasmino Žemaitė. Ji pirmoji mūsų žodinėje kultūroje suvokė kosminės ir kasdieninės sąmonės išsiskyrimo pavojų ir pranešė apie jį. Nesupratome. Nesuprantame. Mums viskas yra pasakyta mūsų šviesiųjų, tik nepasakyta, kaip turime gyventi, kad suprastume, kas pasakyta. Taigi – Žemaitė, sovietmečiu labiausiai nuzulintas jos apsakymas – „Šv. Jurgio aukos“, parašytas prieš gerą šimtmetį. Nuzulintas todėl, kad galvota, jog tai tinkama medžiaga ateizmui, ateistinei propagandai – matote, kaip kunigai naudojasi žmonėmis, kaip pelnosi iš aukų, juos pačius palikdami be geresnio maisto. Taip, Žemaitė didžiąją teksto dalį skiria „ápierų“ aprašymui, jai, itin akylai, smagu matyti pažemės vaidinimus, juos aprašinėti klusnia kalba. Turinčiam gerą klausą smagu groti kad ir dūdele. Bet prisiminkime apsakymo pradžią – ypatingo gražumo ir skaidrumo gamtos vaizdą. Ne tik gamtos, o ir kosmoso, visatos, to ypatingojo viseto, iš kurio išsuptas ir į kurį įsuptas yra ir žmogus, šventumo pojūčiai. Apsakymo pradžią tarsi diktuoja ypatinga sąmonė, girdinti, matanti, jaučianti visumą, jos grožį ir prasmę. Nuo žemės (žemė yra kosmoso žemė) žvilgsnis kyla aukštyn, aukštyn – iki dangaus skliauto. Šventumo jautimas – ir intonacijoje: „Vieversiai visose pusėse už vienas kito vyturiavo, taip pat ir po mišką paukšteliai jau sukilę įvairiais balsais giedojo. Tą visą grynas, žydras dangus apsiautęs rymojo. Viename pakraštyje švytinti patekėjusi saulelė, antrame – nusileidęs, apskritas, nublyškęs mėnuo; abudu, prieš vienas kitą sustoję, į pasipuošusią žemę stebėjosi“.

Tai kosminės žmogaus sąmonės atšvaitas, sužadintas, suintensyvintas atgimstančios pavasario gamtos gražumo. Žemaitės apsakymo pasakotojas, teksto audėjas, jaučia kosmoso palankumą, širdy jam dėkingas, jungia senojo probaltiškojo pavasario, maždaug sutampančio su Jurginėmis, ir krikščioniškojo Dievo vaizdinius, nujausdamas, kad visa yra viena: „Kad šįmet Dievas gerus metus duos, tai ir dribtelės…“ Nuo šios vietos kosminį jutimą pridengia kasdienė, su Dievu besideranti sąmonė: ką tu man, o ką už tai aš tau. Žemasis karnavalas, įsuktas įpročių, papročių, kasdienių rūpesčių. Žmonių susitelkimai, nesvarbu bažnyčioje ar supermarkete, žmonėmis galima manipuliuoti, nukreipti jų srautus link aukų, loterijos ar kitokios atrakcijos, prie kavos su pridėtu rankšluostėliu, nupigintų džinsų, skalbimo miltelių, žadamų už balsą rinkimuose. Ir „Šv. Jurgio aukose“ veikia reklamos įtaiga: elgtis reikia taip, kaip siūloma, kaip elgiasi ir kiti. Pusbernis, paauglys, paklaustas, kokia intencija jis aukojęs, atsako: todėl, kad visi meta; „mečiau kaip kiti į padėklą ant krotų, ir gana“.

Kur dingsta sąmonė, nušvitusi, nudžiuginta: „Gražus rytmetys išaušo. Naktį būrelis lietaus perėjęs, žemelė atvilgyta, žolelė nuprausta, oras atgaivintas“. Lyg praeita kažko, lyg šviesos pėdsakas paliktas. Bet žmonės nemato, nemato kosminio gamtos grožio ir kaip aukos žemei; jie užimti savo apieromis. Jie nedalyvauja didžiajame tekste.

Kodėl, kalbant apie M. Lukšienę, įterpiama Žemaitė? Todėl, kad Žemaitė dalyvavo ir to laiko literatūros svarstybose, ir paskaitose. Kad visose lituanistų mokytojų svarstybose turi būti lietuvių literatūra, jos problemiškieji taškai. Ir dar todėl, kad apie Žemaitę pirmas autoritetingiausiai prakalbo J. Biliūnas, jautrioji mūsų kultūros sąmonė, veikusi ir tais kanalais, kurių dar nesame atvėrę viešajai refleksijai. V. Zaborskaitės liudijimas iš sunkiųjų pokario metų universitete, iš dėstytojiškosios kasdienybės. „Atsimenu tą laiką ir tą momentą. Dėsčiau pusmetį, vieną semestrą, senąją literatūrą, o paskui gavau XX amžiaus pradžią, ir pirmas autorius, prie kurio sėdėjau, kurį ruošiau, buvo Biliūnas. Iš naujo perskaičiau Biliūno tekstus, ir jie padarė tokį įspūdį savo meniniu tobulumu, pasaulėvaizdžio subtilumu ir taurumu, kad many atėjo atsivertimas: aš noriu pašvęsti savo gyvenimą tos kultūros gynimui, puoselėjimui, tarnavimui šiai kultūrai „.[4] Joks lituanisto gyvenimo tekstas neįmanomas be literatūros. „Atsivertimas“– jokių iliuzijų dėl socialistinio realizmo, dėl marksizmo metodologijos. Vincą Kudirką pasaugojo „Aušra“, V. Zaborskaitę – J. Biliūnas.

M. Lukšienei nereikėjo „atsiversti“, ji turėjo stiprių atramų, nors savo gyvenimu buvo stipriai įsikirtusi į savo laiką, įsikirtusi darbu, visuomenine veikla, būtinąja rizika. Lituanistė, lietuvių literatūros tyrinėtoja, pedagoginės minties istorikė, teoretikė, Švietėja pagal vidinius įsipareigojimus bei aplinkybes, šviečiančioji iš švietėjų giminės. (...)

Švietimas yra valstybės politikos pamatas, švietimas yra integrali tautos kultūros dalis, – kartota M. Lukšienės ne sykį. Kur veda švietimo linija? Neišvengiamai – į Apšvietą, į jos filosofiją ir praktiką.

1784 metais Imanuelis Kantas parašė nedidelį straipsnį „Atsakymas į klausimą „Kas yra Švietimas?“, atsakymą į palyginti siaurai žinomo Mozės Mendelsono – vokiečių filosofo švietėjo straipsnį „Kas yra Švietimas?“ („Über die Frage: Was ist Aufklärung“?). Ieškodama M. Lukšienės švietimo ir apskritai žmogaus idėjų atramos bendruosiuose Europos minties horizontuose, akcentuočiau šį mažąjį I. Kanto filosofijos tekstą, itin pabrėždama žmogaus savarankiškumo, kritiškumo vertinimą ir ugdymą, laisvės postulatą. Sapere aude! – drąsa kliautis savo protu, savo galva. I. Kantas savo straipsnį pradeda taip: „Švietimas yra žmogaus išvadavimas iš nesavarankiškumo, dėl kurio žmogus pats kaltas. Nesavarankiškumas yra nesugebėjimas naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. O žmogus pats kaltas dėl to, jei nesavarankiškumo priežastis yra ne proto stoka, bet stoka pasiryžimo bei drąsos naudotis savo protu kitų nevadovaujamam. Sapere aude! Turėk drąsos pats naudotis savo protu! Toks yra švietimo šūkis.

Tingumas ir bailumas – štai priežastys, dėl kurių tokia didelė dalis žmonių vis dėlto mielai visą gyvenimą lieka nesavarankiški ; štai kodėl kitiems taip nesunku pasidaryti jų globėjais. Juk taip patogu būti nesavarankiškam Todėl maža tėra žmonių, kuriems pasisekė patiems išugdyti savo dvasią, išsivaduoti iš nesavarankiškumo ir vis dėlto drąsiai žengti į priekį.

Bet labiau įmanoma, kad pati save apšviestų visuomenė; tatai yra net beveik neišvengiama, jeigu tik jai duodama laisvė. Mat tada net ir tarp paskirtųjų minios globėjų visuomet atsiras keletas savarankiškai galvojančių žmonių, kurie, patys nusimetę nesavarankiškumo jungą, ims skleisti aplink save protingo savo vertės pajautimo ir kiekvieno žmogaus pašaukimo savarankiškai mąstyti dvasią.

O tokiam švietimui nieko daugiau nereikia, tiktai laisvės, ir būtent pačios nekenksmingiausios iš visų esamų laisvių: laisvės viešai naudotis savo protu visose srityse“.

I. Kantas paaiškina perskyrą tarp viešo ir privataus naudojimosi savo protu. Turi būti duota visiška laisvė viešai naudotis savo protu, ir tik tuo atveju žmonių švietimas gali būti įmanomas; tačiau privatus naudojimasis savo protu dažnai gali būti net labai apribotas, ir tuo švietimo pažangai nebus smarkiai pakenkta. „Viešu aš laikau tokį naudojimąsi savo protu, kai kas nors kaip mokslininkas naudojasi juo prieš visą skaitančią publiką. O privačiu naudojimusi aš vadinu tokį, kai žmogus gali naudotis savo protu užimdamas kokį nors jam patikėtą pilietinį postą ar eidamas kokią tarnybą“. Karininkas negali filosofuoti, jis turi vykdyti įsakymą. Tačiau publikai jis gali pateikti savo viešas pastabas apie karinę tarnybą. „Lygiai taip pat dvasininkas privalo besimokantiems katekizmo ir savo parapijiečiams viską aiškinti taip, kaip reikalauja simbolis bažnyčios, kuriai jis tarnauja, nes tik su ta sąlyga jis buvo priimtas į tarnybą. Tačiau kaip mokslininkas jis turi visišką laisvę ir net pareigą paskelbti publikai savo gerai apmąstytas ir nepiktavališkas mintis apie to simbolio ydingumą bei savo pasiūlymus, kaip geriau sutvarkyti religinius ir bažnytinius dalykus. Čia taip pat nėra nieko, kas galėtų apsunkinti jo sąžinę. Juk tai, ko jis moko, atlikdamas savo tarnybą kaip bažnyčios įgaliotinis, dvasininkas, skelbia kaip dalykus, kurių atžvilgiu jis neturi laisvos valios mokyti taip, kaip jam patinka, ir kuriuos privalo skelbti pagal duotą instrukciją ir vardu tos instancijos, kuriai vadovauti jis paskirtas.“[5] Jei ir nesi kuo visiškai įsitikinęs, gali tai sakyti, jei esi įgaliotas, bet pagal I. Kantą riba yra – tai, kas prieštarauja paties žmogaus vidinei religijai. Tada jau reiktų pareigų atsisakyti.

Anot I. Kanto, dėl santarvės, net jei ir dirbtinės, privatus naudojimasis protu gali būti apribotas; jei sutinki dirbti kurioje nors institucijoje, turi paklusti jos instrukcijoms, bet viešasis protas negali būti varžomas.

Grįždami ir į M. Lukšienės didžiąja dalimi nugyventą nelaisvą laiką, turėtume pagal Kantą įsivaizduoti, kad dirbdami valstybinėse įstaigose, mokyklose, universitetuose, žmonės, neišgyvendami didesnių skrupulų, galėjo apriboti savo privatų protą, remtis oficialiomis instrukcijomis; rodos, akivaizdžiausiai tai yra liudijusi V. Zaborskaitė, kalbėdama apie literatūros mokslo įvado dėstymą Vilniaus universitete: „pagal idėją kursas turėjo būti stipriai politizuotas, bet kaip tik dėl to jis davė tam tikrų saugumo galimybių. Įvairūs ideologiniai kontrolieriai nekreipė į jį dėmesio, ir katedros puolimuose nebuvo operuojama jo medžiaga, visas dėmesys buvo sutelktas į lietuvių literatūrą.“[6] Marksistinės metodologijos bent kiek korektiškesnis taikymas niekam nerūpėjo. „Tapo aišku, kad privalomoji metodologija yra geležiniai varžtai ir kad kalbėjimas apie literatūrą bus nuolatinės pastangos juos apeiti ir iš jų išsisukti. Kur tokių galimybių ribos – kiekvienąsyk teks pačiam išbandyti.“[7] Anot I. Kanto – kiek gali tarnauti institucijai, skelbdamas jos doktrinas, kur riba, kai jau pajunti nesutarimą su savim, su savo įsitikinimais, su vidine religija?

Didžiausia problema, kurios I. Kantas nebuvo numatęs, – santvarka, kurioje žmonės, ir visų pirma savarankiško proto žmonės, neteko laisvės viešai naudotis savo protu visose srityse, taip pat ir švietimo. Mąstydami apie M. Lukšienę kaip asmenį, švietimo idėjomis veikusį ir Europos, kantiškojo švietimo supratimo horizontuose, mąstome ir išskirtinai apsunkintas jos idėjų brendimo, kristalizavimosi sąlygas, apribojusias laisvę viešai naudotis savo protu. Laisvųjų žmonių proto raiškos galimybės nustumtos į patikimų bendruomenių atskirumą. D. Sauka, ryškus, savitas tokios bendruomenės narys, pavadino ją tyliuoju gyvenimu. „Harmoninga Lukšienės pasaulėjauta yra susiformavusi iš „tyliojo gyvenimo“ versmių. Ta privačioji sfera sovietmečiu reiškė kažką daugiau nei vien prieglobstį nuo išorinės prievartos. Nors ir neapsaugota nuo gniuždančio totalitarizmo sistemos poveikio, vis dėlto ji buvo vienintelė reali bazė individo atsparai prieš valstybę, ideologiją.“[8]

Sutiksime su I. Kantu, kad visais laikais, visose sistemose „atsiras keletas savarankiškai galvojančių žmonių, kurie, patys nusimetę nesavarankiškumo jungą, ims skleisti aplink save protingo savo vertės pajautimo ir kiekvieno žmogaus pašaukimo savarankiškai mąstyti dvasią“. Teisėta daryti prielaidą, kad toks žmogus, toks asmuo buvo M. Lukšienė, skleidusi apie save savo vertės pajautimo, pašaukimo savarankiškai mąstyti dvasią. Esame turėję europinio masto asmenybę, iškilusią iš gilių ir kultūriškai angažuotų giminės, šeimos tradicijų, užgrūdintą sudėtingų visuomeninių ir neišvengiamai asmeninių kolizijų, iš jaunystės pasiryžusią dideliems darbams savo tautos labui. Didelės asmenybės turi didelį tikslą – dažniausiai iš pat jaunystės, tai skatina pasaulėžiūros branduolio susidarymą, pozityvų nusiteikimą, sugebėjimą atsispirti aplinkybėms, bendraminčių telkimą. Vienus telkiant, kiti neišvengiamai atstumiami. Klaidų išvengti negali niekas, bet niekad nėra visai aiškios ir klaidos ribos, pasekmės. Atrodo, kad M. Lukšienė neturėjo gilesnio vidinio ryšio su kalba, nebuvo gera stilistė, švietimo pertvarkos idėjose mažino praktinę kalbos svarbą mokykloje. Bet abstrakčiuoju lygmeniu lietuvių kalbos vaidmenį tautos likimui nuolat akcentavo.

Jau suvokiame M. Lukšienės asmenybės apimtį, bet nėra lengva tą apimtį adekvačiai aptarti. Lengviausia idealizuoti ir glorifikuoti, bet ir be šito negalima apseiti. Viršūnės yra idealios, jas reikia matyti, jų neapčiuopiame. Pirmąjį idealizavimo ratą sudaro M. Lukšienės studentai; turėti mokinių yra didi garbė, didis įvertinimas. Justinas Marcinkevičius, per radiją (devyniasdešimtmečio proga) sakęs viešus pagarbos ir meilės žodžius, Romualdas Ozolas, M. Lukšienės šimtmečio popietėje MA Vrublevskių bibliotekoje ištaręs: tebevertinu gyvenimą pagal jos principus. Bendradarbiai Lietuvių literatūros katedroje – V. Zaborskaitė pirmiausia: „Buvimas katedroje nebuvo vien dėstymas, santykiai su studentais. Dar buvo santykiai su kolegomis, kurie buvo esmingi ir sudarė mūsų bendro buvimo turinį. Šis ypatingas turinys ir ypatinga mūsų katedros dvasia susiklostė ne nuo pat pradžių man pradėjus dirbti, o truputį vėliau, tada, kai katedros vedėją Marceliną Ročką pakeitė Meilė Lukšienė. Tada susiformavo ir gana ryškus katedros branduolys . Šio branduolio traukos centras, be abejo, buvo Meilė, nors pagrindinė jungtis buvo vis dėlto ne personalinė, o vertybinė. Kažkokios lemties dėka susirinko žmonės, vienodos dvasinės prigimties, vienodai suprantantys savo darbo prasmę, jo orientyrus, visuomeninę ir tautinę misiją. Turintys pašaukimą dirbti literatūros srityje, mylį ją ir branginą su nesavanaudišku atsidavimu.“[9]

Apie M. Lukšienės branduolį, centrą ne kartą yra kalbėjęs D. Sauka, pokalbininkas iki paskutiniųjų jos dienų. Straipsnyje „Reforma ir jos Autorė“ liko įdomių pėdsakų apie pasišnekučiavimus; ir apie tai, kad pašėlusiai įdomius laikus gyvename (jau nepriklausomoj Lietuvoj, jau geras dešimtmetis). „Jungtyse“ jų lyg ir pasigesta; „jie ištrūko iš lūpų tik kažkada mudviem besišnekučiuojant“, ne šiaip sau žodžiai, juose slypįs autorės istoriosofijos raktas[10]. Požiūris į laiką, mūsų laiką, nežiūrint įtampų, nesėkmių, laiką, kai įdomu gyventi, nes galima dirbti, kliautis savo protu, savo rizika, bet turint ir su kuo pasišnekučiuoti.

Gyvenimas yra tekstualus, gyvenimų autoriai savo darbais, įsipareigojimais, idėjomis, idealais, ryšiais ir santykiais palieka tekstų metmenis, apmeta, tekstui reikia ir ataudų, juos pateikia kiti. Kiti, kurie lieka suinteresuoti, kad tekstas rastųsi, būtų, kad darytųsi suvokiamas ir kitiems. Tauta, kol ji yra, kol gyva, kol veikia kaip gyvas organizmas, yra suinteresuota turėti autoritetingų asmenybių – savarankiško, laisvo mąstymo, telkimo energijos. Galima sakyti, kad tauta veikia abiem kanalais: įpareigodama darbui, kūrybai, reformoms, ir skatindama darbų, kūrybos suvokimą, įtekstinimą. Kad tekstas taptų veiksmingas, jis turi būti įtekstintas, veikti sąmonę.

Maždaug penkiolika metų M. Lukšienė buvo literatūros dėstytoja. Kasdien jos laukė auditorija. Literatūros dėstymas keičia literatūrologijos profilius. Egzistenciniai rūpesčiai stiprėja ir iš atsakomybės už jaunus žmones, už jų santykį su literatūra, kartu ir su tautos kultūra. Meilė Lukšienė auditorijose nevengė egzistencinės problemikos, įgyjančios ir egzistencinės ginties atspalvių. Jos literatūros paskaitos turėjo kreipimosi į viešumą ryškumo, gyvo nervo, užtikrinančio ryšį su auditorija; buvo telkiamasi į egzistencinę saugą, į asmeninius įsipareigojimus, perduodamus ir kitiems. Neužmirškime, kad M. Lukšienė skaitė ir lietuvių tautosakos kursą, iš jos šį kursą perėmė D. Sauka, artimiausias jai iš jaunesnių kolegų, ištikimas riteris iki pat jos gyvenimo pabaigos. D. Saukos rūpesčiu, kai tik buvo įmanoma, Vilniaus universiteto Filologijos fakultete buvo suorganizuotas susitikimas su M. Lukšiene, V. Zaborskaite, Aurelija Rabačiauskaite, Irena Kostkevičiūte. Stovėdama prieš didelę humanitarų auditoriją M. Lukšienė kalbėjo ne tiek apie tai, kaip buvo pašalinta iš Lietuvių literatūros katedros vedėjos bei dėstytojos pareigų, kas ištiko ją ir jos bendraminčius, kiek apie universiteto, akademinės bendruomenės, akademinio gyvenimo supratimą, apie uždavinius, kurie turi būti keliami ugdant jaunąją inteligentiją.

M. Lukšienės epochai teko pirmosios nepriklausomybės saulėlydis, rūstūs XX a. vidurio bei antrosios pusės išbandymai ir didelėmis pastangomis iškeltas naujasis nepriklausomo Lietuvos gyvenimo skliautas. M. Lukšienė – viena iš paskutinių žmonių, kuriuose tos rūsčios epochos dėmenys susitelkė į įspūdingą patirtį, paverstą darbais, veikla, pozicijomis, laikysenomis, atsiminimais, knygomis. Tai, ką natūraliai buvo perėmusi iš senosios Kauno inteligentijos, sunkiai, bet atkakliai skleidė pokario ir vėlesniame Vilniuje. Ypatinga brangintos žemdirbiškosios patirties ir inteligentiškojo sąmoningumo jungtis, diegta vaikams, studentams, jauniems bendraminčiams. Meilė Lukšienė seno atkakliai dirbdama, išlaikydama dvasinį, intelektualinį pajėgumą, visą laiką gebėjo turėti ištikimų jaunų bendrakeleivių – gyvenimo aukštis, retai tepasiekiamas.

Lietuvių tautos sąmoningumo trajektorijose, pradėtose brėžti Vytauto Kavolio, M. Lukšienė užims iškilią vietą – pirmiausia kaip laisvas, nepriklausomas net nelaisvo laiko žmogus, laisvai įsipareigojęs savo visuomenei, jos egzistenciniams ir politiniams, ypač švietimo, rūpesčiams. Tos vietos savitumą apibrėš vienodai svarbūs abu būties koncentrai: giminės, šeimos, savųjų ir bendruomenės. Tą vietą pagilins prigimties šviesa, valia gyventi dirbant; šiais bruožais Meilė Lukšienė buvo apdovanota taip pat ryškiai kaip ir pusseserė Marija Gimbutienė.

M. Lukšienės pavyzdys, autoritetas, niekad nesusvyravęs, leido V. Zaborskaitei suformuluoti ir vieną svarbiųjų pasaulėžiūros dilemų: „Laisvas žmogus nelaisvėje? Ar šis prieštaravimas galėjo būti išspręstas? Aš ryžčiausi pasakyti, jog vis dėlto – taip, ir Meilė Lukšienė yra toks pavyzdys. Ne dėl to, kad ji nebūtų patyrusi priespaudos, o dėl to, kad sąmoningai pasirinko kelią, kuris su neišvengiamu išoriniu prisitaikymu vedė į vidinį įsipareigojimą niekados neperžengti ribos, už kurios būtina ne gynyba, o pagrindinių žmogiškų ir tautinių vertybių išsižadėjimas“ („Apsisprendimo ir ryžto žmogus“). Galima būtų sakyti, kad tokia buvo ir pačios V. Zaborskaitės pozicija.

Iš žmonių tarpusavio solidarumo randasi ir tekstų solidarumai, mus visus savo apgaubimu auginantys tekstiniai ir tarptekstiniai ryšiai.

[1] Lukšienė M. Jono Biliūno biografija. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956, p. 354–355. [2] Kajokas D. Lapės gaudymas.: eseistinės užsklandėlės. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 7. [3] Biliūnienė-Matjošaitienė Julija, Lukšienė Meilė. Laiko prasmės. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004, p. 9. [4] Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, p. 361. [5] Filosofijos istorijos chrestomatija. Naujieji amžiai. Vilnius: Mintis, 1987, p. 423–428. [6] Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 1940–2000. Vilnius: VU leidykla, 200, p. 58. [7] Ten pat, p. 57. [8] Sauka D. „Reforma ir jos Autorė“. Iš: Metai, 2001, Nr. 5–6, p. 147. [9] Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas, p. 146. [10] Sauka D. „Reforma ir jos Autorė“, p. 149.

Bernardinai.lt