Verta prisiminti. J. I. Kraszewskis. Poniškumo liga: per 200 metų niekas nepasikeitė

Józefas Ignacy Kraszewskis | „Kultūros barai“ | 2013 (9)

Skaičiau įžymaus Vilniaus spaustuvininko ir leidėjo Adomo Zavadskio 1842 m. išleistą (ir iki šiol neperleistą!) Józefo Ignaco Kraszewskio knygą „Gyvenimo ir kelionių vaizdai“ (Obrazy z życia i podróży). Tiesiog sužavėjo tai, kaip taikliai šis žymus lenkų rašytojas, mylėjęs Vilnių ir visą Lietuvą, „diagnozavo“ kai kuriuos žmonių kultūros ir būdo bruožus. Nors nuo to laiko praėjo beveik du šimtai metų, ši „diagnozė“ ir šiandien aktuali, tarsi būtų rašyta prieš savaitę ar mėnesį. Beje, išverčiau du „vaizdus“, tad įsitikinkite patys… (Vertėjas Kazys Uscila)

Sergančiu poniškumo liga žmonės vadina tą, kuris ponu dedasi, – tai labai taiklus apibūdinimas, nes tokią maniją pagrįstai galima laikyti proto negalia. Tokių ligonių yra daug ir įvairių rūšių, prie šios kategorijos priskirsime tiek pusponius, tiek sergančius poniškumu, tiek tuos, kurie siekia prilygti ponams. Visi jie vaidina ponus, džiaugtųsi galimybe išsiskirti iš minios ir prisišlieti prie aristokratų, bjaurisi paprasta savo bajoryste, dega troškimu pralobti, nes tada iš bajorų luomo iškart iškiltų į poniškumo sostą. Vis dėlto kiekvienas užima kiek skirtingą padėtį. Gal dar reikėtų pridurti ketvirtą porūšį – tuos, kurie, puikuodamiesi vien galantiškumu ir manieromis, būdingomis aukštesnei klasei, stengiasi tapti jos satelitais.

Visų jų padėtis, palyginti su tikrais ponais, yra nepavydėtina. Nes tikri ponai žvelgia į tokius iš aukšto, neretai versdami, kad už galimybę bendrauti būtų sumokėta nusižeminimu. Todėl prisiplakėliams reikia nuolatos būti budriems, drebėti ir pataikauti.

Kas lemia, kad jie spraudžiasi tarp ponų, kartais palikę gal gerokai malonesnę draugiją? Kas? Ogi troškimas, kad minia matytų juos su ponais, kad visi žinotų, esą tie juos laiko sau lygiais, yra širdingi jų bičiuliai. Akimirkai pasitraukę iš to sluoksnio pas paprastus bajorus, jie slopina bet kokį pokalbį, nepaliaujamai primindami grafą P., kunigaikštį L., vardija daugybę net ir tokių, kuriuos gal tik iš tolo yra matę.

Pirmiausia nutapykime pusponius. Pusponis turi du ar tris kaimus, kartais net šešis ar dešimt, o kaimynystė, gal ir kokia nors tolima giminystė, saisto jį su kurio nors magnato namais. Todėl pusponis įsikalė sau į galvą, kad ir jis yra ponas, tokiems didžiūnams lygus, vadinasi, privalo gyventi taip, kaip jie, visa kuo juos mėgdžioti. Nepaisydamas savo padėties, išteklių, net interesų, apstato namus brangiais baldais, perka arklius, karietas, įsitaiso liokajų su livrėja, visur kaišioja savo herbą (dėl proporcijos ir gražumo pripiešęs devynių perlų karūną, kuri šiandien, atrodo, tapo madinga, nes beveik visi ją naudoja), tempia kaklą, primerkia akis, pučiasi ir bent savo akyse yra ponas, jeigu ne kas nors daugiau. Todėl nenori turėti reikalų su niekuo, išskyrus ponus. Nesvarbu, ar gerai, ar blogai yra jų priimamas, nuolat įkyriai pas juos lankosi, įsitaiso kaip lygus, linksmina neprašomas, visur ir visada kišasi. Jo tonas net perdėtai bičiuliškas, širdingas, kunigaikščius, grafus jis vadina tiktai vardais, patarinėja jiems, rūko jų cigarus, geria jų vyną, valgo pietus, negailestingai kritikuodamas tiek virtuvę, tiek rūsį.

Pusponis yra įsitikinęs, kad būdamas didelis ponas, privalo gyventi gerai, todėl iš paskutiniųjų stengiasi pasisamdyti geriausią virėją, gauti visų geriausio vyno. Jaučiasi laimingas, kai pas jį užsuka ponai, priima juos taip ištaigingai, kad net kelia juoką. Ir nejučiomis prašvilpia savo gerovę, apie tai nė nesusimąstydamas. Nes nuo tos minutės, kai pats iškėlė save ir karūnavo ponu, tiki negalėsiąs nei nusigyventi, nei sužlugti, neabejoja, kad visada sulauks pagalbos, kuri ateis pačiu laiku.

Pusponis niekada nekalbės apie finansinius savo reikalus, nesiskųs sunkumais, tik retkarčiais leis sau (nes taip elgtis visuotinai priimta) pasiguosti dėl plenipotentų ir komisarų. Veido išraiška visada švytinti, atrodo, jis tuoj sprogs, iki pat kraštų sklidinas savo didybės. Jo drabužiai nepasižymi nei skoningumu, nei elegancija, jis beveik niekada nepaleidžia iš rankų storos arba plonos lazdos, būtinai su didžiuliu bumbulu. Nors labai stengiasi, pusponiui vis tiek nepavyksta galutinai nutraukti ryšių su bajorais, gyvendami šalia jų, tikrieji ponai irgi elgiasi ne per daug mandagiai, bet pusponių elgesys beveik visada būna nepakenčiamas. Su bajorais jie bendrauja globėjiškai, familiariai, amžinai pabrėžia nuobodžiaujantys, esantys ne savo aplinkoje, net ir tylėdami moka būti užgaulūs. Nerodo bajorams jokio mandagumo, delikatumo, dėmesingumo. Be to, mėgsta girtis savo namų prabanga, demonstruoti savo sodą (joks pusponis neišsiverčia be lazdos su bumbulu ir angliško sodo), sidabrą, porcelianą, net paveikslus. Ką matė pas ponus, stengiasi ir pats įsigyti, nors nieko apie tai neišmano, to netgi nemėgsta, bet viskas turi būti poniška. Dažnas pusponis, sužinojęs, kad kunigaikštis D. turi dvaro gydytoją ir sekretorių, pasisamdo ir sau sekretorių su gydytoju, nors nieko nerašo ir niekada neserga. Vargšas juokingos tuštybės kankinys nė nenutuokia, kad iš jo šaiposi ir tie, kuriems jis nori priklausyti, ir tie, kuriems priklausyti nenori.

Kiek kitoks yra sergantysis poniškumu. Jo pretenzijos dėtis turtingu, gyventi ištaigingai dar mažiau pagrįstos materialiai. Ši liga nėra chroniška, kartais atsitraukia, ypač kai ligonis pristinga pinigų. Sergantysis poniškumu mano, kad aukštos padėties esmė – auksas, o paslaptis – patogumas ir prabanga. Pusponis yra kiek geriau apsišvietęs, todėl savo poniškumą demonstruoja geru tonu, šiokiomis tokiomis manieromis, šiokiu tokiu literatūros ir menų pažinimu, kitaip tariant, praprusimu, o vargšas ligonis poniškumą supranta tiktai kaip turtų švaistymą. Pusponis dažnai turi neblogą skonį, sugeba įsirengti namus, virtuvę, rūsį, o ligoniui atrodo, kad brangiai už ką nors sumokėjęs, jis jau padarė viską, ko reikia.

Atkreipkite dėmesį į dviejų artimų tipų skirtumus. Pusponiui būdingas tam tikras išsilavinimas su didele tuštybės ir paikystės doze, o sergantysis poniškumu yra paprasčiausias kvailys. Tai pas jį išvysime tas žalias ir geltonas livrėjas, tuos auksuotos bronzos pakinktus, tas plunksnų puokštėmis apkaišytas karietas, kambariuose – neskaičiuojamą daugybę rakandų lyg parduotuvėje, išdėliotų be skonio, be prasmės. Tai jis stalą padengs įvairių laikų ir formų sidabriniais indais, girdys svečią vynais, kurių pavadinimo ištarti nemoka, todėl girsis jų kaina, vis ragindamas: – Išgerkime dar to dukato. Garbės žodis, jis visą dukatą kainuoja!

Sergantysis poniškumu yra pasipūtęs kaip ir pusponis, skirtumas tik toks, kad minėtas ligonis niekada nebūna toks familiarus su ponais, net, ko gero, jaučia tikrą palaimą, bendraudamas su jais, jo veidas nušvinta, akys spindi, jis iš džiaugsmo trina rankas. O parėjęs iš rūmų skuba visiems girtis, kad kalbėjosi su kunigaikščiu, pietavo su grafu ir panašiai.

Ponyste kartais suserga jauni, o dažniausiai – vidutinio amžiaus žmonės, bet yra atsitikę, kad išmintingu gydymu ligą pavyko įveikti, žmona arba bičiulis išvedė į protingą kelią.

Užmiršau pridurti: pusponis atkakliai bando sumedžioti bent in partibus grafo titulą, savo antspaudą papuošia bent šešiais giminės herbais, tarnams liepia, kad šie kreiptųsi į jį kaip į Jo Didenybę grafą, o sergantysis poniškumu tam ryžtis paprastai nedrįsta. Poniškumo liga iš pradžių pasireiškia pavydu turtuoliams, traukiantiems į save minios akis, bet netrukus tas pavydas virsta keistu nerimu. Ligonis vaikšto, mąsto, kramto nagus, taršo plaukus, skaičiuoja savo turtą. Po ilgų grumtynių su pačiu savimi ryžtasi didelei kvailystei – už karietą sumoka kelis šimtus dukatų, nusiperka brangų kinkinį.

Kartą pradėjęs, jis jau nemoka, nes nenori, sustoti, aiškina pats sau, kad turinčiam arklių reikia ir karietos, turinčiam karietą su arkliais būtinas vežikas su livrėja, turinčiam visa tai reikės atitinkamo lygio namų. Jeigu ligonis susidurs su pasipriešinimu žmonos, kuri, nemokėdama kitaip perkalbėti, tiktai priekaištaus, jis, dar labiau sudirgęs, dažniausiai pridarys naujų kvailysčių. Ta silpnybė, iš pradžių panaši į uždegimą, po kurio laiko pradės slūgti, bet gali nutikti ir blogiau – virs lėtine. Tada jau vargas šeimai, kurios lėšas ji pasiglemš, galas padorumui, kurį palaidos žlungančio ūkio griuvėsiai. Sunki padėtis net ir doriausią žmogų paverčia pikčiurna, jeigu jis neišsivaduoja iš poniškumo ligos.

Puiki toji paprastų žmonių patarlė, kad badas vagia, o skola suka. Aplinkybės keičia žmones. Todėl kiekvienas turėtų būti labai apdairus, kad savo valia nesusikurtų sau išbandymų, kurių nepajėgs nei ištverti, nei nugalėti.

Sergantysis poniškumu gana greitai prieina liepto galą. Tačiau, nors ir šimtas liūdnų pavyzdžių šviečia į akis, bent du šimtai jų akivaizdoje vis tiek eina tuo pačiu keliu, pasikliaudami nežinia kuo, nesusimąstydami, kas bus, apie nieką negalvodami. Iš visų senosios Lenkijos provincijų ta liga gal labiausiai išplitusi Galicijoje ir Voluinėje, lyg tvyrotų ore. Kiekvienas gyvena ištaigingiau, negu derėtų, rungtyniaudamas su kaimynais dėl paikumo palmės, kiekvienas leidžia sau nors truputį daugiau, negu išgali jo sluoksnis. Todėl mažai kas sukaupia turto, net ir tie, kurie pralobo, susirgę poniškumu viską praranda, tad senatvę leidžia skurde.

Dabar pereikime prie trečiojo tipo – tai ponų prielipas. Šie gerokai skiriasi nuo ankstesnių, daugiausia tai jauni žmonės, nemėgstantys dirbti, bet labai mėgstantys patogų gyvenimą. Jie išsižada namų, ateities perspektyvų, savo nelaimei perėmę didelių ponų įpročius, visai atpranta nuo darbo, ir tampa tarsi tarnais, tik gal kiek aukštesnės kategorijos. Ponų prielipas neapsimeta, kaip anksčiau minėtieji, kad yra ponas, tiesiog didžiuojasi galėdamas vadintis kunigaikščių, grafų bičiuliu, mėgsta girtis dažnais apsilankymais pas juos, familiariais santykiais, neišmanėliams plačiai pasakoja, kaip jam gera su tuo ir anuo, kaip griežtai jis su tais ponais kalbasi, kaip juos drausmina. Sugalvoja drąsių neva tiesiai į akis pasakytų teiginių, nors iš tikrųjų niekada neleido sau to ištarti, nes iškart gautų keliu į tam tikrą vietą ir atsidurtų už durų.

Toks lipšnus ponaitis truputį (geriau ar blogiau, dažniausiai labai prastai) kalba prancūziškai, rengiasi rūpestingai ir madingai, ilgai miega, yra išrankus valgiui, porina apie triufelius ir paštetus, būdamas tarp bajorų, kurių nesišalina, išdidžiai niekina profesijas, o iš tikrųjų yra paprasčiausias elgeta. Tą lengva paaiškinti – su menkais ištekliais, nedirbantis ponaitis, įsitraukęs į gyvenimą, kuriam reikia gerų drabužių, dailaus ekipažo, greitai lieka su tuščiu kapšu. Iš pirmo žvilgsnio to nematyti, mat savo skurdą jis kruopščiai slepia, todėl viskas paaiškėja tik artimiau bendraujant, kai įvairiomis dingstimis vis paprašo paskolinti pinigų, neva dėl laikino ir nenumatyto stygiaus.

Kaip į prielipus žiūri patys ponai, kodėl priima juos savo namuose? Ponams malonu, kad yra iš ko pasišaipyti, kad turi šalia savęs asmenį, nepaprastai patogų, tarsi odinė pagalvė, praverčianti ir ant kėdės, ir po galva, už juos nuvažiuosiantį, nueisiantį kur tik reikia, pasiginčysiantį su kuo reikia, parašysiantį (jeigu sugeba) ką reikia, surankiosiantį jiems visas paskalas. Jis tylės, kai jie tyli, juoksis, kai jie juokiasi, gers, kai jie geria, loš, kai jie lošia. O šis, paragavęs parazitiško gyvenimo, mokės tapti reikalingas ponų namuose, visai kaip kambaryje esantis baldas, į kurį savininkas beveik nekreipia dėmesio, bet iškart pasigestų, jei tas būtų pašalintas.

Nuolatiniai ponų palydovai, jaunieji prielipai, neturi savo gyvenimo, savo valios, savo asmeninio tikro skonio, tiesiog atspindi šviesiuosius savo bičiulius (kaip patys juos vadina). Smalsu stebėti, kaip šios rūšies veidrodžiuose atsispindi ne vieno pono veidas, panašiai per aprūkusį stiklą stebime saulės dėmes ar jos užtemimą. Tie mišrūnų klasės žmonės retai tuokiasi ir veisiasi, bet pasitaiko, kad šviesiajam ponui prireikia ką nors staiga ištekinti. Tada jis pasiūlo šį tą kraičio, o plinkantis jaunikis, apsidairęs aplinkui ir suvokęs, kad jau iššvaistė viską, ką turėjo, vėl patarnauja savo ponui, sutikdamas į senatvę lupenas krimsti. Tai užtikrins dar glaudesnius tarpusavio ryšius.

Kupinas sveikos nuovokos, jis puikiai supras, kada jo buvimas nepageidaujamas, išeis laiku, grįš vėlai, kad visiems būtų patogu, jauku, už tai pelnys išlaikymą iki gyvos galvos arba už ištikimą tarnystę gaus dovanų net kaimelį su skola bankui. Tiesa, dalis tų ponaičių, kurie praleido jaunystę dykinėdami, neišvengiamai turės grįžti į ankstesnę savo aplinką. Tada jie pasijus tikrai nelaimingi. Daugelis tokių labai greitai baigia vėjais paleistą savo gyvenimą, niekieno neapgailėti, nes nesugebėję pelnyti žmonių pagarbos, tad kai miršta, yra užmirštami anksčiau negu palaidojami.

Prasimušėliai

Prasimušėliu vadinu tą, kuris sukaupė daug turtų, prancūzai tokius vadina parvenu, o mes, prancūzų pavyzdžiu, – parveniu. Pas mus tas žmonių tipas tokio pavidalo kaip kitur atsirado neseniai, anksčiau jis nebuvo toks matomas, todėl prasimušėliai niekam nekėlė juoko, bet šiandien jis tapo visiška karikatūra dėl savo reiškiamų pretenzijų.

Kol bajoras, braukdamas nuo kaktos prakaitą, dirba dėl savo gero (kad tik ne kitų sąskaita), tol jis vertas pagarbos, kartais užuojautos (kad per daug vargina save ir kitus). Bet ateina lūžio akimirka, kai apžvelgęs savo sukauptus turtus, jis įsigeidžia susireikšminti, ima siekti titulų, populiarumo, valdžios, žodžiu, nori būti ponas. Tada jau mažiau rūpinasi turtų gausinimu, manydamas, kad šie neišsemiami, ima juos švaistyti, šitaip siekdamas pono titulų, valdžios ir šlovės, pradeda tarsi beždžionė mėgdžioti didžiūnus, negrabiai pučiasi ir, dėdamasis esąs magnatas, puikiai reprezentuoja turtingą žydą.

Pavaizduokime čia vieną prasimušėlį, nes beveik visi jie panašūs. Tai ponas Michalas Peżyna, sūnus neturtingo bajoro, kuris, būdamas doras, taupus ir darbštus, vis tiek nesugebėjo sukrauti daug turtų, nes turėjo gausią šeimą, senu įpročiu spaudė grašius, gaunamus už grūdus ir degtinę, nesileisdamas į jokias spekuliacijas, nes vargu ar būtų tą sugebėjęs.

Tėvų namuose Michalas iki valios prisižiūrėjo, kaip sunkiai ateina pinigai, prisiklausė, kaip jų reikia žmogui, pajuto jų skonį. Gal todėl, kad vaikystės, o dar labiau jaunystės metais tėvas jam niekada neduodavo daugiau negu zlotą, bet ir už jį reikėdavo seniui įtikinamai atsiskaityti. Būdamas mažas berniukas, paskui paauglys, kai grįžęs namo iš mokyklos valandėlę praleisdavo su tėvu, niekada negirdėjo, kad šis kalbėtų ne apie pinigus, turtus ir kvailumą tų, kurie turtų nesaugo arba nemoka jų sukaupti. Lyg katekizmo, gal net anksčiau negu katekizmo, tėvas išmokė jį patarlės: kas grašio nebrangina, tas šilingo vertas.

Apie sąžiningumą buvo kalbama retai ir tik tarp kitko, bendromis frazėmis, senis dažniau peikdavo sąžiningus plikšius negu tuos, kurie praturtėjo nesąžiningai. O galop visada kartodavo:

– Tas yra vėpla, pone Michalai, kas, turėdamas šimtą zlotų ir jaunystę, senatvėje nebus turtingas.

Tėvo tiesos lengvai prasiskynė kelią į sūnaus širdį. Michasius dar nesuaugęs pradėjo kaupti grašius, galvoti apie spekuliacijas. Pirkdavo ožiukus, paauginęs parduodavo, dėjo grašį prie grašio, neišleisdamas nė šilingo vaikiškiems malonumams, kuriems kiti neatsispiria. Tėvo duotus zlotus kišo į užkeiktą maišelį, iš kurio ištraukdavo nebent prekybai, kai dėl pelno būdavo tikras.

Tėvas vertino sūnaus sugebėjimus, todėl iš daugybės savo vaikų jį mylėjo labiausiai kaip savęs vertą paveldėtoją.

– Michalas, – sakydavo jis, – toli eis, sukaups turtus, bus ponas, – ir bučiuodavo į kaktą.

Michalas iš tėvo vogė arklių šieną ir avižas savo ožkoms ir veršeliams, bet senis dėl to nepyko, tik juokėsi susiriesdamas ir vis bučiavo sūnų į kaktą. Rūpestingai kamantinėdavo, koks Michalo pelnas, bet nepaprastai nustebo, kai keliolikos metų vaikėzas triumfuodamas parodė tėvui šešis šimtus tarsi iš nieko sukauptų zlotų.

– O žinai, – sušuko tėvas, – tai nemenka sumelė! Žiūrėkite, tas pienburnis uždirbo jau šešis šimtus zlotų! Iš to galima padaryti tūkstančius. Gerai, vaike, iš tavęs bus žmogus! Dievaži, nujaučiau, kad sutaupei, bet ne tiek! Na, judėk toliau. Tu turėsi milijonus!

Su tomis saldžiomis svajonėmis senasis Peżyna pasimirė, o Michalas, būdamas vyriausiasis, ėmė globoti brolius ir seseris, kuriems po truputį mokėjo jų dalį, kol tapo vienintelis paveldėtojas ir ponas. Tiesa, broliai piktinosi ir skundėsi Michalu, žmonės irgi kalbėjo, kad tasai juos apmulkinęs, bet kalbos kalbomis, o jis jau turėjo keliolika savo trobų, buvo įraudęs, linksmas ir visai neatrodė graužiamas sąžinės. Ėmęs valdyti kaimelį, jaunasis įpėdinis tiek daug dirbo, kad netrukus nupirko ir gretimo sklypo dalį, pusę sumokėjęs grynaisiais, už kitą pusę leidęs kaimynui gyventi parduotame ūkyje. Valstiečiai verkė ir dejavo, atsidūrę geležinėse jo letenose, bet ponas Michalas tik juokėsi iš to ir krovėsi pinigus.

Kaip tik tuo metu jam pasitaikė dar keletas naudingų sandorių, tiesą sakant, nugvelbtų iš panosės tiems, kurie jau buvo tikri, kad gerai pasipelnys, ir tai dar tvirčiau pastatė Michalą ant kojų. Jis įgavo dar daugiau drąsos, čiupdavo vis didesnius kąsnius. Išsinuomojo didelę gretimą valdą, sumokėjęs už keletą metų į priekį, todėl išsiderėjęs didelę nuolaidą. Čia įkūrė degtinės varyklą, augino jaučius, avis, o kaimyniniame, savo paveldėtame kaime atidarė gelumbės fabriką. Žmonės dėl to išliejo nemažai ašarų, bet ponas Michalas buvo kaip uola, lyg nieko nematytų, nieko negirdėtų, nieko nesuprastų. Jei valstiečiai skundėsi, už tai gaudavo rykščių. Jaunus žmones negailestingai žalojo gelumbės fabriko mašinos, todėl į ligonių vietas jis varė sveikus, vietoj mirusiųjų statė gyvuosius. Ir nesiliovė daręs sandėrius, plėtęs valdas, statęs fabrikus, pirkęs kaimus. Visada linksmas, įraudęs, jis atrodė laimingas. Vilkėjo gelumbiniu surdutu, važinėjo paprastu vežimaičiu, neturėjo bičiulių, nemezgė pažinčių, nieko nelankė, nieko nepriimdavo, gyveno šykščiai, nieko neprarasdamas, ir tylomis kaupė turtus. Susikrovęs nemažą kapitalą, skolino pinigus už didžiulius procentus, reikalavo užstato, nesivaržė turėti reikalų su žydais, nes žinojo, kad šie jo neapgaus niekada, o jis juos – visada.

Taip augo turtas pono Michalo, kuris dvidešimt kelerių metų atsitiktinai vedė. Nežinau, kaip jis susipažino su panele Agata M., kuri buvo jau nebejauna, gyveno su motina ir garsėjo daugiau teismais, vykusiais dėl jos kraičio, negu grožiu, protu ar širdies privalumais. Išsiaiškinęs Agatos motinos valdų padėtį ir jausdamas, kad įstengs laimėti teismus, Michalas pasipiršo, vedė, laimėjo procesą ir gavo didelį kraitį, labai pravertusį prekybai ir spekuliacijoms. Taigi paėmė į žmonas – pasigailėk, Viešpatie – negražią, seną, neišauklėtą, tačiau ką būtų laimėjęs, jei būtų vedęs dailią, jauną, puikiai išauklėtą? Vis tiek su žmona beveik negyveno, leido laiką vežimaityje, amžinai paskendęs darbuose, pasinėręs į spekuliacijas. Agata nelindo jam į akis, tyliai sėdėdavo su motina kampe, poteriavo, būrė kortomis arba žaidė su šuneliais. O kai darbų jai prisidėjo dėl atsiradusių vaikų, pasiaukojo jiems ir visai netrukdė vyrui, gyvenusiam taip, kaip ir anksčiau.

Kasdien didėjo pono Michalo turtai, jis nuomojosi sklypus, pirko kaimus, atidarė naują fabriką ir jau buvo laikomas milijonieriumi. Sulaukęs trisdešimt kelerių metų atrodė linksmas, veiklus, sveikas, laimingas, nepatyręs nusivylimo, nepaisantis pasipriešinimo. Tėvo žodžiai išsipildė: pradėjęs nuo prekybos ožiukais, dabar vartė milijonus. Jo, pirmojo provincijos prekybininko ir kapitalisto, kurį labai gerbė žydai ir bajorai, iš kurių buvo kilęs, vardas tapo žinomas ir kitose šalies vietose.

Taigi Peżynos turtas labai išaugo, o žmonės, visada linkę perdėti, skelbė jį esant dar turtingesnį, negu iš tikrųjų buvo. Naudodamasis beribiu pasitikėjimu, gaudavo pinigų už mažas palūkanas, perskolindavo juos už dideles ir žygiavo toliau, nesutikdamas kliūčių.

Kai perkopė keturias dešimtis, staiga įvyko lūžis. Pirmiausia jis pasistatė didžiulius mūrinius neskoningos architektūros namus, užveisė anglišką sodą, parsigabeno iš Peterburgo baldų, varžytynėse nusipirko paveikslų, arklių ir karietų. Bet nemanykite, kad visu tuo naudojosi. Pats su žmona ir vaikais glaudėsi mažame didžiulių užrakintų rūmų kampe, kaip ir anksčiau spaudė grašį prie grašio, bet kažkas galvoje dingtelėjo ir Michalas panoro dėtis ponu.

O tai, suprantate, ne taip lengva, kaip atrodo (net ir žmogui, nestokojančiam pinigų), ypač tam, kuris gyvenimą leido kaip žydas spekuliuodamas ir nesupranta pasaulio, nes yra matęs jį tik iš aukso – šalčiausios, proziškiausios – pusės. Kiek kartų prašovė, į kokias nepateisinamai kvailas situacijas pateko ponas Michalas! O kiek keistenybių buvo prabangiame jo namų apstatyme! Niekas čia nederėjo tarpusavyje, bet ponas Peżyna džiaugėsi viskuo, už ką taip brangiai sumokėjo, mat nenutuokė, kas vadinama geru skoniu.

Aklai nesuvokdami pasaulio, į kurį norėjo įeiti, abu su žmona virto pajuokos objektu. Žmonės lankydavosi pas juos iš smalsumo, o paskui, išvažiavę už vartų, plyšdavo juokais.

Galiausiai senstantis Peżyna įsigeidė tapti valdininku, todėl rengdavo sočius pietus seimeliuose, girdė ir maitino bajorus. Nors pralaimėjo, tai jo vis tiek neatgrasė, tą pačią komediją jis atkakliai kartojo kituose seimeliuose, bet visur laukė ta pati baigtis. Tačiau kam visa tai aprašinėti? Pakaks pasakyti, kad nuo tada, kai Peżyna panoro tapti šviesiuoju ponu, jo verslas pradėjo krikti, ankstesnė sėkmė nusisuko. Taip ir turėjo būti, nes jo siela buvo jau visai kitur. Nuo tada pono Peżynos gyvenimas virto kančia. Graužiamas vidinio noro iškilti, visur matė save pažemintą, nustumtą, jei ir būdavo priimamas, tai vien dėl interesų, viskas buvo taip aišku, kad net pats pastebėdavo. Rūmų statyba, jų puošybos išlaidos, ištaigingos puotos niekur jo nevedė, nieko jam nepelnė. Žmonės pašiepė jį, nors valgė ir gėrė jo sąskaita, skolinosi iš jo pinigų.

Manote, ilgainiui jis susigriebė, susivokė? Niekada. Iki mirties veržėsi patekti tarp ponų, plūkėsi dėl titulo, kurio niekaip nesisekė gauti, iš nevilties liepė net sufabrikuoti sau protėvių istoriją, išsigynė tėvo ir šeimos, pakeitęs vieną pavardės raidę. Žmonės, dar prisimenantys ožiukais prekiavusį Michalą, smagiai iš jo šaipėsi, o dievobaimingi bajorai negalėjo jam atleisti tuštybės, privertusios išsižadėti saviškių: tėvas tarnavo ekonomu dar taip neseniai, kad sūnui didžiuotis aukšta kilme tikrai nederėtų…

Mirė ponas Peżyna, palikęs vaikams daug turtų, gana painų verslą ir ne pačius geriausius atsiminimus apie save.

Kiekvieno prasimušėlio gyvenime kartojasi tai, kas atsitiko Michalui, – lūžio akimirką žmogus, sukaupęs didelius turtus, pradeda vaidinti poną, įsigeidžia titulų, valdžios… Nepaisydami liūdnų pavyzdžių, visi kartoja tą patį gal ir dėl neaiškių vidinių priežasčių.

Atrodo, svetima patirtis niekam nieko nereiškia. Kiekvienas laiko save išimtimi ir sako sau: taip nutiko dešimtims kitų, bet mane nesėkmė aplenks. Deja, tai, kas sužlugdė vienus, sužlugdys ir kitus.

Dar žodelis apie pono Michalo vaikus. Užaugę sostinėje, jie buvo keistuoliai, pasipūtėliai, įsivaizdavo, kad jų turtai neišsemiami. Kvaili, išpuikę, iš pažiūros madingi, kiek prakutę ekonomo vaikaičiai visiems buvo nepakantūs, su visais nemandagūs, manė, kad visas pasaulis guli jiems po kojų, laikė save galingais, nepaprastai civilizuotais (dėl auklėjimo sostinėje), išmintingais, pažįstančiais žmones taip gerai, kad su niekuo nenori ir neprivalo sugyventi. Visus niekina, tarsi tokia laikysena juos išaukštintų. Jie nė neįtaria, kad kiti niekina juos dešimteriopai. Nemandagūs su moterimis, kupini paniekos vyrams, stačiokai nebent atsitiktinai kol kas išvengė pamokos, kurią neabejotinai kada nors gaus. Jiems tik atrodo, kad puikiai atlieka ponų vaidmenį.

Sena patarlė sako, kad prasimušėlių turtai, sukaupti skriaudų ir ašarų kaina, paprastai nesiekia trečios kartos. Manydami, kad jie neišsemiami, vaikai iššvaisto viską, kas tėvo nedorai sukaupta. O vaikaičiai? Vaikaičiai, jeigu jų bus, gal grįš į savo protėvių luomą, linkėčiau, kad grįžtų ir prie jų sąžiningumo. „Kultūros barai“