Mark Lee Hunter. Žiniasklaidai reikia ne objektyvumo, o skaidrumo

Markas Lee Hunteris – tiriamosios žurnalistikos atstovas, specifinės rašymo technikos pradininkas, penkių knygų ir kelių šimtų straipsnių autorius, jo darbai publikuojami „The New York Times“, „Harvard Business Review“ bei kituose leidiniuose. Jis yra vienas iš Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos tinklo įkūrėjų, dėsto Roterdamo verslo mokykloje ir Paryžiaus / Panteono Sorbonos universitete. Į Lietuvą Markas atvyko vesti seminaro žurnalistams. Ta proga kalbamės su juo apie tai, ar tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva gali prigyti sudėtingas ir brangus tiriamosios žurnalistikos žanras, kaip jis supranta žiniasklaidos misiją, ar komercinės žiniasklaidos priemonės gali deramai atstovauti žmonių interesams.

Egzistuoja skirtingos žiniasklaidos teorijos, savitai nusakančios medijų vaidmenį visuomenėje ir pagrindines funkcijas. Kuo specifinis tiriamosios žurnalistikos žanras, kurios atstovas esate? Kokia jos misija?

Yra daugybė būdų žiūrėti į tiriamąją žurnalistiką. Ne kiekvienas sutinka su manimi. Mano nuomone, turėtume naudoti tiriamąją žurnalistiką analizuoti žmonių problemas ir padėti jiems rasti sprendimo būdų. Nesu pirmasis žmogus, kuriam kilo ši idėja. Jay Rosenas galvojo apie tai jau 1990-aisiais. Jis vadino tai pilietine žurnalistika, sakė, kad žurnalistas turėtų užimti konkrečią poziciją. Daugelis žmonių nesutinka su juo ir jo mokiniais. Kuo daugiau galvoju apie tai, suprantu, kad jis buvo vienas pirmųjų, kuris suprato kai ką svarbaus. Žmonės žiūri į mus ne tik kad pasakytume, kas yra svarbu. Jie žiūri į žiniasklaidą, kad sužinotų, ką daryti su tuo, kas svarbu.

Tyrimas – tai atskleidimas dalykų, kurių žmonės nežino, nesupranta, paslapčių, kurias kas nors bando nuslėpti. Tai tiesos atskleidimas. Atkreipiame dėmesį į dalykus, kurie turi pasikeisti, ir sakome, kaip jie galėtų pasikeisti. Mūsų misija yra pateikti būdų, kaip galėtume išspręsti vieną ar kitą situaciją. Jeigu kas nors nusikalsta, turėtume parodyti, kad jis nusikaltėlis ir kad teisėsauga turėtų jį persekioti.

Vadinasi, turėtume iškelti įvykius į dienos šviesą ir suteikti žmonėms kryptį...

Taip, turėtume tą daryti arba bent jau parodyti žmonėms, kad tos kryptys egzistuoja. Nesakau, jog visada turėtume tvirtinti, kad „mes turime planą“, bet kiekvieną kartą, žvelgdami į tam tikrą problemą, atkreipti dėmesį į žmones, galvojančius apie ją ir siūlančius sprendimų.

Žurnalistinę veiklą pradėjau aštuntame dešimtmetyje, iškart po Votergeito skandalo. Visa žiniasklaida liejo kritikos srautą ant vyriausybės narių, žmonės buvo užtvindyti neigiama informacija. Giliausiai iš to laikotarpio įsirėžęs atsiminimas, kaip labai žmonės mūsų nekentė. Jie buvo stipriai pavargę nuo grupės visuomenės narių, kurie nuolat kalbėjo apie tai, kaip viskas blogai. Tai buvo riba, kurios nebenorime peržengti vėl. Nebenorime būti ruporai, toliau aiškinantys, kaip viskas blogai. Žmonės žino, kad yra daug problemų, jie yra daug geriau informuoti nei buvo aštuntąjį XX a. dešimtmetį. Jie nori iš mūsų daugiau nei tik problemų konstatavimo.

Sakote, kad esame labai gerai informuoti, tačiau manau, kad daugelis mūsų turi daug informacijos ir mažai žinių, nes dėl naujienų gausos nespėjame jų apmąstyti ir padaryti išvadų...

Vienas iš mūsų darbų yra pasakoti istorijas, o istorijos turi prasmių. Visiškai sutinku su jūsų pozicija, kad turėtume paaiškinti, ką konkreti informacija reiškia. Jeigu to nedarome, kam iš viso esame reikalingi?

Viena priežasčių, kodėl žurnalistika šiuo metu yra papuolusi į bėdą kaip verslas, yra ta, kad žurnalistai nesako, ką, jų nuomone, viena ar kita informacija reiškia, bet slepiasi už kitų žmonių. Turime ieškoti prasmių, pasakoti istorijas.

Lietuva yra maža šalis ir keletas interneto portalų bei žurnalų konkuruoja dėl tos pačios nedidelės skaitytojų auditorijos. Ar tokioje situacijoje gali prigyti tiriamosios žurnalistikos žanras, kai redakcijos konkuruoja dėl „likes“, komentarų ir „klikų“, kurie reklamos užsakovams pateikiami kaip dienraščio skaitomumo rodikliai? Ar šis žanras gali būti įdomus komercinėms žiniasklaidos priemonėms? Juk kokybiška informacija yra labai brangi…

Kalbame ne apie tai, kaip tapti mėgstamam, bet apie tai, kaip išlikti gerbiamam ir patikimam. Galime nemėgti to, kuris pasako mums tiesą, bet pasitikėti ir gerbti.

Prancūzijoje veikia vienas pelningas tinklalapis, kurį dabar jau perka kita žiniasklaidos kompanija. Jis uždirbo užtektinai pinigų visiems darbuotojams puikiai gyventi. Tinklalapio redakcija sakė savo auditorijai: „Tai medžiaga, kurią galite gauti nemokamai, bet mes patikrinome kiekvieną informaciją, ar ji verta dėmesio.“ Kiekvieną dieną redakcija stengėsi, kad jų skaitytojai jaustųsi praturtinti. Buvo atrenkama ir tikrinama informacija, o ne tik perduodama. Tai labai svarbu, nes žmonės praleidžia daugybę laiko ieškodami tiesos. Laikas yra brangiausias turtas, kurio nebesusigrąžinsime iššvaistę. Redakcija atliko atrankos ir paieškos darbą už žmones ir tapo labai populiari. Ji turėjo rėmėjų, reklamos užsakovų ir milijonus skaitytojų, kurie lankėsi šiame puslapyje kiekvieną mėnesį.

Nesu verslininkas ir nemanau, kad kada nors juo būsiu, bet daug išmokau dirbdamas verslo mokykloje. Verslininkai turi gerų idėjų, kaip išgyventi ir klestėti pasaulyje. Viena taisyklė, kurią iš jų išmokau, yra ta, kad kvaila konkuruoti toje pačioje erdvėje, kur varžosi visi kiti. Verčiau kuriame kai ką naujo. Tam pirmiausia reikia apsibrėžti vertę, kurią norime sukurti. Galbūt vietoje reklamų pritraukimo reiktų ieškoti rėmėjų, žmonių, kurie būtų mūsų partneriai. Tačiau pirmiausia turime žinoti, kokių išteklių mums reikia, kas jų turi ir kodėl jie norėtų jais pasidalinti su mumis. Žmonės neatlieka pakankamai analizių. Jie sako: „Noriu kažką daryti.“ O ką tiksliai tu nori daryti? Kaip rasi pakankamai išteklių? Galbūt būsi pasiryžęs daryti tai, kas neatneš tau pinigų, tačiau gausi kitos naudos iš veiklos – sutiksi žmonių, kuriuos norėjai pažinti, išmoksi naujų dalykų, įgysi naujų įgūdžių arba gerą reputaciją. Visa tai yra vertinga.

Kita vertus, jokia žiniasklaidos priemonė nebuvo pelninga spausdindama tik sudėtingą ir kokybišką informaciją, nebent tai specializuoti leidiniai. Negalime remtis vien tiriamąja žurnalistika. Ne viskas turi būti to paties lygio. Šalia tiriamosios žurnalistikos gali būti muzikos grupių apžvalga ar kita lengvesnio turinio informacija, o tiriamosios žurnalistikos darbai – kaip masalas ir vizitinė kortelė, kuria pakeliame kartelę ir standartus, parodome žmonėms, kad jie gali remtis mūsų tekstais priimdami sprendimus.

Galima apmokestinti turinį, bet tuomet jis turi būti vertas daugiau, negu žmonės už jį moka. Mūsų pateikiama informacija turi teikti tiesioginės naudos, kuria skaitytojai galėtų pasinaudoti. Jei teiksime tokią informaciją, problemų nebus – žmonės bus pasiryžę ją pirkti.

Kalba pakrypo apie žiniasklaidos misiją. Jūsų, kaip komunikacijos mokslų daktaro, noriu paklausti, kaip suprantate tą misiją ir vertybes, kuriomis žurnalistai turėtų vadovautis?

Man neįdomios visos žiniasklaidos misijos ir funkcijos. Tėra vienintelė misija, kuri tikrai mane domina – matau, kad pasaulyje yra netvarka, ir norėčiau matyti truputį mažiau tos netvarkos rytoj. Manęs nedomina padėti žmonėms mėgautis futbolu ar pasakyti, kokius drabužius vilki roko žvaigždė.

Man rūpi, kad žmonių gyvenimai būtų saugesni, laimingesni ir turtingesni. Mes, žurnalistai, galime prie to prisidėti. Žvaigždžių skyrybos, pramogos ir kiti dalykai neįdomu. Norėdamas pramogų, galiu pažiūrėti filmą ar paskaityti romaną, pasiklausyti muzikos ar pats pagroti. Neinu į žiniasklaidą ieškoti pramogų. Man rūpi medijos, kurios gali sumažinti neteisingumą ir žmonių kentėjimus. Manau, kad ši misija yra pati aukščiausia.

Dalis žmonių paprieštarautų Jums, kad keisti žmonių ir visuomenės gyvenimą yra valdžios, politikų reikalas, o žiniasklaidos misija yra atspindėti valdžios veiksmus ir suteikti balsą skirtingiems požiūriams…

Politikai dirba labai prastai, ir man atrodo, kad jiems reikia pagalbos. Nesu politikas, bet stebiu, kas vyksta, matau, ką V. Janukovyčius daro Ukrainoje. Tai nesveika! Jis siunčia policiją, kad ši muštų taikius protestuotojus, nerimaujančius dėl savo ateities. Tai šlykštu. Prancūzijoje žmonės ima skursti. Šioje šalyje gyvenu jau 30 metų, ir pirmas dalykas, kurį išgirdau atvykęs, buvo krizė. Praėjus trims dešimtmečiams, situacija tik blogėja. Ką valdžia veikė visą šį laiką?

Arba politikai neturi sumanymų, arba yra nekompetentingi. Jeigu taip, jiems reikia pagalbos, kurią gali suteikti žiniasklaida – išsiaiškinimo ir dialogo vieta. Mes atskleidžiame keblias situacijas ir leidžiame žmonėms apie jas kalbėtis. Jeigu to nedarome, o tik kartojame įvykius, apie kuriuos kalba visi kiti, – mes švaistome žmonių laiką.

Kalbame apie rūpinimąsi žmonių gyvenimais. Pats esate amerikietis ir gerai žinote liberalistinį Jungtinių Valstijų žiniasklaidos modelį. Ar komercinės žiniasklaidos priemonės gali būti nuoširdžiai susirūpinusios žmonių likimu?

Taip. Amerikietiškas liberalusis modelis teigia, jog mums reikia laisvos žiniasklaidos, kad žmonės galėtų diskutuoti ir būtų informuoti. Ji informuoja žmones įgalindama juos priimti teisingus sprendimus.

Yra ir kitų misijų. Nemanau, kad žiniasklaidos misija yra tik informuoti. Jos misija yra ir mobilizuoti, atrasti ir nurodyti, kurie klausimai verti diskusijų, taip pat rasti sprendimus tokių ginčų, kurių niekas neišsprendžia.

Kodėl mes laukiame? Dėl to, kad turime būtų objektyvūs? Dėl to, kad turime būti neutralūs? Netikiu tuo. Jungtinių Valstijų tyrimų centro „Pew Research center“ atlikti tyrimai ir apklausos apie medijas patvirtina, kad mažuma visuomenės narių tiki, kad žiniasklaida yra objektyvi. Pagal jų tyrimus, vienas iš penkių žmonių temano, kad žiniasklaidos priemonės yra patikimos. Žmonės ieško kito, nei dauguma medijų jiems duoda.

Nemanau, kad reikėtų gaišti laiką dėl noro būti objektyviems. Mums reikia būti objektyviems, kai kalbame apie faktus. Nepaisant to, ar konkretus faktas mums patinka, ar ne, jeigu jis reikšmingas, turime atkreipti į jį dėmesį.

Stengtis būti objektyviam – tai stengtis kuo kruopščiau aprašyti realią situaciją. Tai nereiškia suteikti vienodą dėmesį melagiui ir tam, kuris sako tiesą. Tai nereiškia, kad negalime pateikti nuosprendžių ar savo nuomonės. Tai nereiškia, kad negalime pateikti sprendimo. Galime ir turime sakyti, kad, mūsų nuomone, tai geriausias egzistuojantis sprendimo būdas, nes jį parodyti yra kritiškai svarbu.

Teigiate, kad objektyvumas nėra svarbiausia vertybė žurnalistikoje. Kokia, Jūsų nuomone, tuomet yra svarbiausia vertybė?

Skaidrumas. Jis šiuo metu pats svarbiausias. Turėtume būti skaidrūs nurodydami darbo principus. Būti atviri kalbėdami apie reikšmę ir savo pačių poziciją. Atskleisti, ką ir kaip atradome, kokie metodai mums padėjo prieiti prie tokių išvadų. Jeigu taip elgsimės, turėsime ateitį, o jeigu ne, netikiu, kad turime ateitį.

Jūs buvote vienas iš Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos tinklo įkūrėjų 2003 m. Kodėl atsirado poreikis sukurti tokį tinklą ir koks jo tikslas?

Tuo metu, kai jį įkūrėme, dauguma steigėjų buvome žurnalistai, pradėję karjeras aštuntajame dešimtmetyje. Senome, o nieko neturėjome po savęs, buvome išsigandę. Susibūrėme į bendruomenę labai pavargę būti vieniši.

Kai susirinkome draugėn, neįsivaizdavome, jog tinklas įgaus tokią formą, kokią turi šiandien. Tapome praktinių idėjų perdavimo jėga, įsikūrė ne pelno siekiančios tiriamosios žurnalistikos centrai, tobulinami pasakojimu pagrįsti tyrimo metodai, vykdomi organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos atskleidimo projektai, kuriami nauji darbo metodai. Visų šių dalykų prieš dešimtmetį nebuvo.

Kalbino Monika Midverytė OFS

Bernardinai.lt