Šešėlinis žemių kolonizavimo būdas

manoukis.lt

Žemės ūkio paskirties žemė pasaulyje vėl tampa strategiškai svarbi. Turtingosios šalys, siekdamos apsirūpinti maistu, perima šimtus tūkstančių hektarų žemės vargingose šalyse. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) perspėja, kad tai gali būti agrokolonializmo eros pradžia.

Anksčiau svetimos žemės būdavo užkariaujamos. Nugalėtojai užgrobtas užjūrio žemes paversdavo kolonijomis. Dabar pageidaujamas teritorijas galima nusipirkti. Rezultatas tas pats – pasikeičia teritorijos savininkas ir jos kontrolė. Tuo naudojasi tankiai apgyvendintos šalys, turinčios mažai žemės ūkio naudmenų.

Jungtinių Tautų ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija paskelbė, kad maisto kainos toliau kils ir iki 2017 metų pabrangs vidutiniškai 50 proc. Per artimiausius 10 metų augalinio aliejaus kainos išaugs 80 proc., sviesto – 60, grūdų, kukurūzų ir pieno miltelių – 40–60, cukraus – 30, mėsos – 20 proc. Atitinkamai brangs ir žemė.

Žemės pirkimo procesus paprastai stengiamasi nutylėti, nes ji įsigyjama pagal šešėlines schemas, apeinant įstatymus, kadangi daugelyje šalių užsieniečiams draudžiama pirkti žemę.

Indijos vyriausybė patvirtino programą, pagal kurią numato pirkti žemę užsienio šalyse. Apie tokį ketinimą anksčiau yra pareiškusi Kinija. Šių šalių vyriausybes nuolat persekioja maisto krizės baimė. Neužtekdamos žemės išmaitinti šimtus milijonų savo gyventojų, jos kreipia žvilgsnius į tuos žemynus, kuriuose daug žemės ūkio naudmenų, t. y. į Lotynų Ameriką, Australiją, Afriką, planuodamos kurti naujas latifundijas. Tarp valstybių, aktyviai perkančių žemes, yra Pietų Korėja, Japonija, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai. Žemės ūkio produkcijos auginimui pasirenkamos šalys, kuriose pigi žemė ir darbo jėga. Išauginta produkcija patenka ne į rinką, o keliauja tiesiai savininkui, todėl išvengiama tarpininkų, užtikrinama žema jos kaina.

Atsisako dalies suvereniteto

Pernai plačiai nuskambėjo žemių pardavimo Madagaskaro saloje sandėris. Pietų Korėjos pramonės milžinė „Daewoo“ susitarė su Madagaskaro vyriausybe dėl 1,3 mln. ha žemės ūkio naudmenų perleidimo. Šiame plote, kuris sudaro pusę visų Madagaskaro žemės ūkio naudmenų, korėjiečiai numato auginti kukurūzus. Planuojama, kad 2023 metais korėjietiškas kukurūzų derlius Madagaskare sudarys 5 mln. tonų (pusė viso Pietų Korėjos importuojamų kukurūzų kiekio), o 120 tūkst. ha bus auginamos aliejinės palmės. Pagal planą kukurūzų sėklos į Madagaskarą būtų gabenamos iš Kosta Rikos, Indonezijos ir JAV, o derlius keliautų tiesiai į Pietų Korėją. Pietų Korėja dairosi žemių ir Mongolijoje.

Skurstančių šalių nacionalinės vyriausybės yra pasirengusios atsisakyti dalies suvereniteto mainais į finansinę naudą, kurią siūlo turtingesnės šalys, todėl parduoda savo žemes. Sudanas, kuriame badauja 5,6 mln. gyventojų, nori parduoti ar išnuomoti 900 tūkst. ha žemės, o Etiopija ieško investuotojų Saudo Arabijoje. Uganda, ieškodama būdų įveikti badą šalyje, pernai perleido 2 proc. savo žemės ūkio naudmenų Egiptui, o Egipto valdžia dalį savo žemės išnuomojo japonams. Dėl tokių sandėrių abiejų šalių sostinėse vyko protestai.

Indonezija pernai siūlė išnuomoti dalį savo žemių užsienio kompanijoms cukranendrių auginimui ir pasirašė sutartį, leidžiančią vienai užsienio kompanijai auginti ryžius 500 tūkst. ha. Bahreinas ir Saudo Arabija irgi domisi galimybe auginti šioje šalyje ryžius.

Laosas atidavė užsienio investuotojams 2–3 mln. ha, t. y. 15 proc. šalies žemės ūkio naudmenų. Filipinų vyriausybė buvo pasirašiusi sutartį su Kinija, leidžiančia kinų firmoms naudotis 1,24 mln. ha, tačiau vėliau sutartis atšaukta.

Jungtiniai Arabų Emiratai kontroliuoja 900 tūkst. ha Pakistane. Pakistano valdžia, sudarydama palankesnes nuomos sąlygas, priverstinai iškeldino gyventojus iš 25 tūkst. kaimų. Britų grupė „Lonrho“ nuomoja 20 tūkst. ha Angoloje. Didžiausia pasaulyje bananų augintoja – JAV bendrovė „Chiquita brands“ irgi norėtų plėstis Angoloje – taip ji išvengtų kliūčių tiekti produkciją į ES, jei ši uždraustų bananų importą iš Lotynų Amerikos.

Indija 2008 m. rugsėjį inicijavo susitarimą dėl žemės pirkimo su Mianmaru (Birma). Mianmaro karinė valdžia tikisi, kad Indija užtikrins jai ginklų tiekimą ir padės plėtoti infrastruktūrą. Įsigytose žemėse bus auginami ankštiniai augalai eksportui į Indiją. Ši šalis taip pat pareiškė, kad ketina pirkti žemių Brazilijoje ir Paragvajuje, kur jos yra palyginti pigios.

Apeina įstatymus ir draudimus

Kinija pernai išsipirko nuomos teisę į žemes Afrikoje (mainais į šiuolaikines technologijas), ketina pirkti žemes Centrinėje ir Pietryčių Azijoje, Kuboje. Žemės ūkio produkcijos gamybą kinai pradėjo perkelti į Australiją. Kazachstane Kinija naudoja 7 tūkst. hektarų.

Rusijoje kinai oficialiai nupirko ir įsisavino daugiau kaip 80 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės. Kinija taip pat pateikė pasiūlymą Rusijai išnuomoti 1 mln. ha Sibiro miškų. Rusija iš kitų valstybių išsiskiria milžiniškais apleistų ir nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotais, kurie sudaro beveik trečdalį kadaise dirbtos žemės. Neišnaudodama turimų išteklių, ši šalis neapsirūpina maistu, jos priklausomybė nuo importo vis auga.

Nėra žinoma, kiek žemių Rusijoje kontroliuoja užsieniečiai. Agrarinės rinkos konjunktūros instituto duomenimis, užsieniečiai šalies europinėje dalyje valdo apie 1 mln. ha žemės ūkio naudmenų. Azijinėje šalies dalyje didžiulius plotus kontroliuoja kinai, kurie Rusijos pasienio rajonus neoficialiai vadina Šiaurine provincija.

Stambiausias rusiškos žemės valdytojas yra Švedijos investicinis fondas „Black Earth Farming“, kuris per antrinę įmonę „Agro-invest“ kontroliuoja daugiau kaip 300 tūkst. ha, o „Alpcot-Agro“ – apie 130 tūkst. hektarų.

Danijos kompanija „Trigon Agri“ kontroliuoja Rusijoje apie 100 tūkst. ha. ir planuoja didinti plotus. Kitas svarbus žemių pirkėjas – Lietuvos kompanija „Agrowill Group“.

Užsieniečiams žemę pirkti Rusijoje draudžiama, leidžiama tik ilgalaikė nuoma. Todėl užsieniečiai perka žemę pasinaudodami antrinėmis rusiškomis kompanijomis arba investiciniais nekilnojamojo turto fondais.

Mažina priklausomybę nuo importo

Nedidelės, bet iš naftos gavybos gyvenančios turtingos Artimųjų Rytų valstybės aktyviai ieško galimybių pirkti ar nuomotis žemių ir taip užsitikrinti maisto produktų tiekimą. Saudo Arabija planuoja per tarpininkų firmą šiemet įsigyti 400 tūkst. ha Australijoje, Kroatijoje, Egipte, Eritrėjoje, Indijoje, Maroke, Pakistane, Filipinuose, Sudane, Sirijoje, Tailande, Ukrainoje ar Vietname.

Kataras norėtų mainais į naujo uosto statybą perimti 40 tūkst. ha Kenijoje, kur augintų vaisius ir daržoves. Ši turtinga Persų įlankos valstybė beveik neturi žemės ūkio naudmenų ir visiškai priklauso nuo importo. Ji taip pat pasirašė žemės nuomos sutartis dėl ryžių auginimo Kambodžoje, kukurūzų ir kviečių – Sudane, daržovių – Vietname. Praėjusiais metais ryžiai tarptautinėje rinkoje pabrango dvigubai, o Kataras importuoja 80 proc. maisto produktų, iš kurių pagrindinis yra ryžiai. Įsigijusi ryžių aukštomis kainomis, šalis pradėjo ieškoti galimybių užsiauginti maisto pigiau.

Libijos vyriausybė mainais į dujas ir naftą gavo iš Ukrainos vyriausybės 250 tūkst. ha žemės, kurioje augina augalininkystės produkciją ir veža ją į savo šalį. Didžiosios Britanijos kompanija „Landkom“ augina Ukrainoje 100 tūkst. ha kviečių ir rapsų. Amerikos bankas „Morgan Stanley“ šioje šalyje valdo 40 tūkst. ha žemės ūkio paskirties žemės, Rusijos investicinė bendrovė „Renaissance Capital“ – 300 tūkst. ha. Ukrainos žemėmis domisi Saudo Arabija, Kinija. „Morgan Stanley“ atstovai įsitikinę, kad investicijų į žemės ūkį rentabilumas Europoje kils ir pasieks 40 proc., o Afrikoje – net 400 procentų.

JAV, Prancūzijos ir Olandijos bankai perka dešimtis tūkstančių ha žemės Brazilijoje. Japonijos grupė „Mitsui“ šioje Lotynų Amerikos šalyje valdo 100 tūkst. ha, kuriuose augina sojas.

Istorijos pamokos

Kompanijos, perkančios ar ilgam laikui nuomojančios žemę užsienio šalyse, tikina, kad tai nekelia jokios grėsmės: laukai yra dirbami, derlius užauginamas, vietos gyventojai gauna darbo, derlius išvežamas tikriesiems savininkams.

Kritikai teigia, kad grėsmė yra ne teorinė, o reali, ir pateikia pavyzdžių iš istorijos. Nuomininkams rūpi vien gausesnis derlius, todėl po jų šeimininkavimo žemė lieka nualinta dėl besaikio trąšų naudojimo. Užaugintos produkcijos išvežimas irgi sukelia neigiamų pasekmių. Viena, kai išauginta produkcija realizuojama šalies viduje, o perteklius eksportuojamas, tačiau visai kas kita, kai derlius iš karto išgabenamas, nepaisant šalies aprūpinimo maistu.

Užsienio kompanijų šeimininkavimas sukuria ir politinį nestabilumą. Taip atsitinka retai, bet yra pavyzdžių. Agrokompanijos „United Fruit“ veiklos Gvatemaloje rezultatas – 40 metų trunkantis pilietinis karas ir daugiau kaip 100 tūkst. žuvusiųjų.

Superkant žemės ūkio paskirties žemes, smulkieji savininkai išstumiami, o žemė koncentruojasi stambiųjų žemvaldžių rankose.

Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos vadovas Žakas Diufas perspėja, kad vėl bręsta neokolonializmas, kai vargingosios šalys augina maistą turtingosioms. Tačiau ir jis pripažįsta, kad nėra sugalvota būdo, kaip sulaikyti vargingųjų šalių valdžią nuo tokių sandėrių.

manoukis.lt