Kokio Lietuvai reikia Prezidento?

Liudvikas Jakimavičius | ekspertai.eu

Tarpšvenčio rūpesčiai, džiaugsmai ir linksmybės kelioms savaitėms „didžiąją“ Lietuvos politiką stumtelėjo į šoną. Didžioji pertrauka tarp kėlinių baigėsi, žaidėjai nori nenori kviečiami sugrįžti į ringą ir jau iki finalinio švilpuko rodyti, ką sugeba ir ką yra sugalvoję su savo štabais ir rinkimų technologais. Karti Lietuvos patirtis mums tiesiog baksnoja į akį, kad visi viešumoje almantys rinkimų šūkiai ir taktiniai triukai yra tik vienas epizodas visai kitame žaidime, kuris vyksta tyliai, gerai paslėptas nuo prašalaičių akių. Mes iš tikro nežinome, kas mums renka prezidentą: Putinas, Merkel ar Obama, bet kad ne mes, tai tikrai galima nujausti. Todėl visai nenuostabu, kad mūsų rinkėjų sudėti lūkesčiai ir iliuzijos į rinktą asmenį po rinkimų netrukus išsisklaido kaip skysti dūmai vėjyje. Atrodytų, jau turėtume atpažinti politinio farso ir tragikomedijos žanrus, bet šiandien dar ne – gal dar po dviejų trijų kadencijų gal atpažinsime, bet mūsų praregėjimo jau niekam nebereikės. Situacijų komedijoje yra tipiškas epizodas, kai vykstant scenoje tragiškai kulminacijai vienas personažas pradeda juoktis, mat suprato anekdotą, pasakotą pirmame veiksme.

Taigi, malonūs žiūrovai, grįžkime ir mes į politinių reginių scenovaizdį ir pasvarstykime, kokio prezidento Lietuvai reikėtų atriedančiam penkmečiui. Jei savęs naiviai moksleiviškai klaustume: teisingo – neteisingo?.. atsakytume – teisingo; protingo – kvailo?.. – protingo; patrauklaus – atgrasaus?.. – patrauklaus ir t. t. Tokį prezidentą – pliusų rinkinį išsirinktume ir pamatytume, kad išsirinkome visišką šnipštą, nes jis nors ir geras ir protingas, bet reikalai iš vietos nepajuda. Aišku, žmogiškosios savybės – labai svarbus dalykas, bet konkrečiu istoriniu momentu gali pasirodyti, kad žmogus neturi kokios nors vienos ne itin reikšmingos, tačiau konkrečiu momentu labiausiai reikalinga. Tarkim, neturi užsispyrimo. Daug geriau būtų buvę, svarstytume, išsirinkti visų blogybių rinkinį, bet užsispyrusį, kuris darytų, ko Lietuvai trūks plyš šiuo metu reikia, kad ji išsikapanotų iš tos korupcinės mėšlidės, kurioje smirsta.

Kai pasigirsta tvarto metafora, iškart asociacijos neša į antiką, į mitinį Heraklį, kuris sugebėjo išmėžti Augijaus neišmėžiamus tvartus. Mitas apie penktąjį Heraklio žygdarbį pasakoja: „Herakliui reikėjo per dieną išmėžti Augėjo tvartus. (Kitur tai 6 žygdarbis.) Augėjo galvijų bandos buvo didžiulės. Jis turėjo 300 jaučių baltomis kaip sniegas kojomis, 200 jaučių, žalų kaip Sidono purpuras, 12 baltų tarytum gulbės, skirtų dievui Helijui, ir vieną jautį, kuris buvo nepaprastai gražus ir švytėjo tarsi žvaigždė. Heraklis pasiūlė Augėjui per vieną dieną išmėžti visus jo tvartus, jei šis jam atiduos dešimtadalį galvijų. Augėjas sutiko, nes netikėjo, jog tokį darbą įmanoma atlikti per vieną dieną. Heraklis sugriovė sieną, kuri iš dviejų pusių juosė tvartus ir atvedė Alfėjo ir Penėjo upių vandenis, o vandens srovė išplovė Augėjo tvartus. Heraklis vėl sumūrijo sienas ir už darbą norėjo gauti atlyginimą iš Augėjo, bet šis nesumokėjo. Po kelerių metų Heraklis jam baisiai atkeršijo už netesėtą žodį.“ Tai pats nebūdingiausias Heraklio žygdarbis iš dvylikos, nes jis pasirodo ne vien kaip „terminatorius“, smaugiantis gyvates ir besivaikantis šernus ir kentaurus, o ir sumanumo turintis stipruolis. Heraklis kaip fizinės stiprybės manifestacija Sokrato ir Platono bei dramos suklestėjimo laikais tapo antikos komedijų personažu. Šis pasakojimas mums šiandien aktualus būtent dėl netradicinės semos – stipruolio netikėtai parodyto sumanumo. Tradiciškai jis būtų turėjęs paimti į rankas kokias nors mitines šakes iš Hefaisto kalvės ir per naktį tomis šakėmis mojuoti arba pasikviesti talkon fiziškai stiprių pusdievių brigadą ir kaip kokie stachanoviečiai tvartus išmėžti. Toks pasakojimas būtų labai herakliškas.

Mums šiandien labai aktualiai suskamba upės srovės pasitelkimo metafora. Ji gana lengvai perskaitoma. Gali pasikviesti į valdžią devynis rabinus ar išmintingiausius Saliamonus su genialiausiom idėjom, susodinti juos svarbiausiuose valdžios Olimpo postuose ir neilgtrukus pamatysi, kad viskas bergždžia – geros idėjos sau, o tikrovė – tokia, kokia buvus – nesikeičia, nors pasiusk, iš tvartų dvokia kaip dvokė.

Visa valanti upė ir srovė atsirastų, jei valdžios svertai ir galios būtų atiduotos Lietuvos žmonėms – realiai veikiančiai savivaldai, kuri šiandien yra sunaikinta. Lenkija nebijo žemės pardavimo užsieniečiams vėzdo, nes turi saugiklius. Ši problema deleguota spręsti realiai veikiančiai savivaldai, kuri neleis vokiečiams susipirkti „jautrių“ teritorijų, kokių ir mes turime. Taigi būsimam Prezidentui užtektų labai paprastos programos iš keleto punktų. Pirmasis – leisti srovei mėšlą išmėžti (inicijuoti realiai veikiančios savivaldos įstatymą). Sakysite, tai ne Prezidento, o Seimo kompetencijos zona, bet prezidento kompetencijai priklauso galia Seimą paleisti. Neįmanoma įsivaizduoti, kad dabartinio Seimo „ciuciai“, jausdami grėsmę prarasti kėde, pasipriešintų tokiam įstatymui. Paamsėtų ir dantis sukandę priimtų, nes buvimas Seime – jų egzistencijos klausimas.

Delegavus valdžią tautai (žmonėms, kaip sako profesorius Vytautas Landsbergis), lygia greta pagal savo kompetenciją Prezidentas turėtų į pagrindinius teisėsaugos postus teikti padorius, nekorumpuotus vadovus, kad jau šie nevilkindami nuspręstų, kur tą srovės pakeltą mėšlą nukreipti. Padorių ir kompetentingų teisėsaugininkų Lietuvoje tikrai yra apstu, kurie kol kas garbingai atsisako tarnauti „daukantyno“ telefoninei teisei. Labai paprastutė prezidentinė programa, ar ne, profesoriau Vytautai Landsbergi. Jei pavyktų tokią įgyvendinti, petraičiai ir jonaičiai atsikeltų anksti ryte, išeitų į dirvonuojamus laukus ir iškirstų Sosnovskio barščius, su visom šaknim ir pašaknėlėm išrautų – nereikėtų ir Jūsų propaguojamų Petersonų. Įsivaizduokit po šimto metų Lietuvą, kai proanūkiai paklaus kokio žilagalvio senelio, kodėl krašto, vadinamo Lietuva, žemė yra ne lietuvių, o čiun – čiun – čiunų ir gribojedovų (Europos piliečių). Tai todėl, – atsakys senelis, kad 2014 metais Lietuvos piliečiai patys nesugebėjo iškirsti Sosnovskio barščių ir išsigando, kad gali būti išmesti iš anuomet kurto trumpalaikio geopolitinio projekto, kuris vadinosi ES.