EP rinkimai. Andrius Navickas. Kokios Europos Sąjungos norime? Tėvynės sąjunga bandys pakartoti sėkmę

Europos Parlamento rinkimai – tai pirmiausia atsakymas, kuri iš dviejų stipriausių politinių jėgų vyraus artimiausius penkerius metus: krikščioniškosios demokratijos ir konservatorių politinis blokas ar socialdemokratai. Jau kurį laiką įtakingiausi yra centro dešinieji.

Europos parlamentas. EPA nuotrauka

Tiesa, 2014 metų rinkimai gali būti nenuspėjami. Labai tikėtina, kad jų metu išvysime sunkiai aprėpiamą politinį margumyną. Veikiausi gerokai sustiprins pozicijas tiek kairieji radikalai (žalieji ir panašios organizacijos), tiek dešinieji (nacionalistinės politinės jėgos, skeptiškai vertinančios federalizmo idėją). Kiek prie to prisidės lietuviai? Nemanau, kad EP rinkimuose Lietuvoje triumfuos radikalios grupės, daugiausia mandatų veikiausiai išsidalins TS-LKD ir socialdemokratai, tačiau būtų keista, jei bent kelios vietos nepatektų į kurios nors pakraipos euroskeptikų rankas, taip pat bet vieno mandato pagrįstai gali tikėtis Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Kokios Europos Sąjungos norime?

Klausimas – kokios ES norime? – galėtų būti esminė rinkimų tema. Tačiau būkime realistai – didžioji dalis į rinkimus atėjusių europiečių (EP rinkimai praktiškai visose ES valstybėse patys nepopuliariausi) galvos ne apie vertybines kovas Europoje, kiek apie vietines problemas. Tikrai nemanau, jog tie žmonės, kurie prisidėjo prie to, kad Viktoras Uspaskichas taptų EP nariu, turėjo supratimą, kurioje frakcijoje jis dirbs ir ko ši frakcija siekia.

Kita vertus, nesu tikras, ar mūsų politinis elitas yra subrendęs tikrai diskusijai apie Europos ateitį. Vien jau dėl to, kad tokia diskusija galėtų ne tiek patraukti, kiek atbaidyti potencialius rėmėjus. Kiek TS-LKD ar LSDP rėmėjų trokšta federacinės Europoss, kurioje valstybės narės didžiąją dalį svarbiausių politinių sprendimų yra delegavusios Briuseliui?

Ar ES plėtra turėtų paisyti geografinių, kultūrinių ribų

Neabejoju, jog dauguma Lietuvos žmonių palaiko Rytų partnerystės programą ir norėtų, kad Ukraina žvelgtų į ES, o ne Rusiją. Tiesa, galima kelti ir komplikuotesnį klausimą: kiek esame pasiryžę finansiškai prisidėti prie ES plėtros kaštų?

O kaip su galima Turkijos ar Azerbaidžano naryste ES? Kiek Europos norime matyti ES ir kur demarkacinė riba, atskirianti ne Europą? Kas šiandien laiko ES valstybes drauge? Kokios sritys turėtų likti kiekvienos narės vidaus reikalu? Pagaliau, ar ES biurokratinis aparatas nėra peržengęs sveiko proto ribas ir tapęs biurokratine grėsme?

2013-ieji buvo paskelbti Europos piliečių metais, tačiau, atmetus parodomuosius renginius, piliečių ir politinio elito atskirtis dar padidėjo, ir tai kelia realų radikalaus euroskepticizmo, iškilimo pavojų. Direktyvas skelbiantis eurobiurokratas nekelia pagarbos, tik pajuoką ar net panieką.

Šiandien tvirtinama, kad Lietuvos pirmininkavimo ES pusmetis buvo labai sėkmingas. Iš tiesų niekur neišsišokome, nebuvome išjuokti, apie mus dažniau kalbėjo, o mūsų politinis elitas dar dažniau viešėjo Briuselyje. Tačiau ar tai mūsų politinių ambicijų viršūnė? Ar per pusmetį mes pasijutome ES bendraautoriais, ar tik drausmingai įvykdėme instrukcijas, kurias mums surašė eurobiurokratai?

Tai politiškai nekorektiški klausimai, kuriuos kelti viešojoje erdvėje nemandagu. Populiariausias atsakymas, keliantis abejonę, ar dabartinis ES projektas nepateko aklavietėn, yra apeliavimas į Rusijos grėsmę ir struktūrinių fondų lėšas, kurios vis dar plūsta į Lietuvą.

Pačių didžiųjų Lietuvos politinių partijų viduje didžiulė vertybinė mišrainė, ir nieko keista, kad partijų lyderiai bijo klausimų, kurie ką nors galėtų atstumti. Pagrindinis jų optimizmo šaltinis yra tai, kad tie, kurie sutrikę, kurie kelia nepatogių klausimų tiek sau, tiek kitiems, kurie piktinasi ES direktyvų gausa, paprasčiausiai neateis į rinkimus. Ateis tik tie ištikimi šalininkai, kurie į iškilusias abejones atsako vieno George‘o Orwello herojaus žodžiais: „Dirbsiu (tikėsiu) dar atkakliau.“

Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai 2009-aisiais

Prieš 2009 metų rinkimus Tėvynės sąjunga ir Lietuvos krikščionys demokratai susijungė, Lietuvoje susiformavo politinė jėga, puikiai atitinkanti Europos liaudies partijos vertybinę kryptį. Apskritai galima teigti, kad būtent TS ir LKDP politikai pirmiau nei pati Lietuva įstojo į ES.

Lietuvos krikščionys demokratai netgi pirmiau nei konservatoriai užmezgė glaudžius ryšius su Europos liaudies partijų šeima, ir tai tapo puikia diplomatine kalve jauniems krikščionims demokratams. Nors dauguma pastarųjų vėliau nutolo nuo LKDP, tačiau jie iki šiol sėkmingai dirba Užsienio reikalų ministerijoje ir yra išsaugoję euroentuziazmą.

Tėvynės sąjunga, ilgą laiką gana glaudžiai bendravusi su euroskeptiškais britų konservatoriais, kiek ilgiau pratinosi prie ELP, tačiau tiek Vytautas Landsbergis, tiek kiti TS politikai yra užsiauginę nemenka autoritetą Europoje.

Tiesa, vienas didžiausių galvos skausmų šiandien – tai, kad jau seniai Europos Sąjungos institucijose vyrauja interesų, o ne vertybių kalba. Krikščioniška europietiško federalizmo vizija buvo grindžiama bendros tapatybės ir vertybių samprata, o dabartinės kalbos apie federalizmą veikiau yra susijusios su finansiniais interesais bei eurobiurokratų įsijautimu į direktyvų grafomaniją.

TS-LKD atstovai garsiai kalba apie šeimos svarbą, istorinę atmintį, perspėja apie Rusijos grėsmę, atsiveža į Lietuvą perspėjimų dėl vertybių sumaišties Europoje išsakančių politinių veikėjų, tačiau tai neištirpdo vis gausėjančių abejonių ir klausimų dėl to, ar dabartinė Europa, kurios politinį vairą bent formaliai laiko krikdemai ir konservatoriai, nėra „Titanikas“, netrukus įsirėšiantis į cinizmo ir vartotojiškos kultūros ledkalnį.

Titanikas buvo vadinamas nepaskandinamu laivu ir išlydėtas į kelią su didžiuliais lūkesčiais ir iškilmėmis. Deja, jau pirmoji kelionė baigėsi kraupia katastrofa. Lietuvai įstojus į ES, teko ne kartą girdėti klausimą – ar mūsų džiaugsmas neprimena Titaniko keleivių džiaugsmo?

Tai, kad Lietuvoje išplito įsitikinimas, kad Briuselis daug kuo primena sovietinę Maskvą, yra ir mūsų europarlamentarų ar politinio elito apskritai kaltė, nes daug dažniau kalbama apie ES direktyvas, nei apie vertybinius dalykus. Natūralu, kad mes pradedame jaustis ne kaip laisvų žmonių bendrija, kuri veikdama kartu gali daugiau nei susiskaldžiusi, bet kaip marionečių teatro žiūrovai, spėliojantys, kas tampo virvutes ir kodėl.

Per pastaruosius metus daugybę kartų teko girdėti nuogąstavimą, kad ES gali uždrausti mums tikėti ir būti krikščionimis. Visiškas absurdas. Tačiau šis absurdas keistai materializuojasi, kai mes iš valstybės pradedame daryti auklę ir mokytoją. Šioje situacijoje federalinės Europos vaizdinys perauga į diktuojančios Europos sampratą ir natūraliai skatina euroskepticizmo stiprėjimą.

2009 metais Tėvynės sąjunga dominavo rinkimuose ir ne tiek daug trūko, kad būtų galėjusi deleguoti net penkis europarlamentarus. Mandatus laimėjo solidus ketvirtukas: Vytautas Landsbergis, Algirdas Saudargas, Laima Andrikienė, Radvilė Morkūnaitė. Ypač derėtų pabrėžti jaunosios politikės R. Morkūnaitės išrinkimą. Praktiškai ji vienintelė iš lietuvių europarlamentarų, kuri iki rinkimų nepriklausė pakankamai uždaram Lietuvos politiniam elitui.

2009 metais TS-LKD padėjo ne tik tai, kad rinkimai vyko, dar nepraėjus 2008 metų dešiniųjų pergalės entuziazmui, bet ir tai, kad nė viena kita partija neturi tokios solidžios ir ES reikaluose puikiai susigaudančios komandos. Visi keturi šios partijos atstovai EP buvo aktyvūs ir gali ramia sąžine sakyti, kad tuščiai laiko neleido, netinginiavo.

Tiesa, antroji kadencija EP galbūt nebuvo tokia ryški V. Landsbergiui, kuris tai prabildavo apie politinės karjeros pabaigą, tai bandydavo aktyviau veikti partijos gyvenimą, net kandidatavo į pirmininkus. Bet kuriuo atveju jo nuosekli veikla, perspėjant dėl pataikavimo Vladimiro Putino režimui destruktyvių padarinių, buvo prasminga.

Lietuvoje mažiau buvo girdimas krikščionis demokratas Algirdas Saudargas. Didžiausios pagarbos jis nusipelnė vien jau už tai, kad buvo iniciatyvos Vienas iš mūsų iniciatorius ir globėjas. Tai, jog kiti TS-LKD europarlamentarai atokiau laikėsi nuo šios iniciatyvos, sunkiai suprantamas dalykas. Tuo labiau kad Laima Andrikienė ne kartą pabrėžė, jog jai ypač svarbi krikščioniška asmens samprata.

Šiaip jau L. Andrikienė neabejotinai buvo aktyviausia TS-LKD atstovė viešojoje erdvėje. Interviu, straipsnių, įvairių pasisakymų skaičiumi ji gerokai pralenkė net ir V. Landsbergį. Tiesa, ji ir toliau liko individualistė, ir tai gali tapti rimta kliūtimi, kai TS-LKD taryba formuos sąrašą 2014 metų rinkimams. Nebent per likusį laiką L. Andrikienė sugebėtų įrodyti, kad puikiai sugeba būti politinės komandos narė, besirūpinanti bendruoju gėriu.

Sėkminga pirmoji kadencija buvo ir jauniausiai Lietuvos europarlamentarei Radvilei Morkūnaitei, kuri daugiausia susitelkė į dvi sritis: aplinkosaugą ir istorinės atminties puoselėjimą. Nors politinės veiklos patirties jai trūksta, ji įrodė esanti darbšti, atkakli ir siekianti nuolat tobulėti. Jei Europos Parlamente būtų teikiamas prizas labiausiai politiškai subrendusiam naujokui, tai R. Morkūnaitė būtų viena iš rimčiausių pretendenčių jį gauti.

... ir 2014-aisias

Dabartiniai reitingai prognozuoja, kad TS-LKD gali tikėtis 2 europarlamentarų mandatų. Atsižvelgiant į tai, kad ši partija yra labai patyrusi ir turi ryškių asmenybių, ji gali laimėti dar vieną papildomą vietą, tačiau vargu ar daugiau. Be to, partijai nepadės ir tai, jog nebus savo kandidato Prezidento rinkimuose, tai reiškia nebus dar vienos puikios galimybės patraukti žmones.

Tiesa, galima teigti, kad daugiau aistrų bus TS-LKD tarybos posėdyje, kuriame bus tvirtinamas galutinis EP kandidatų sąrašas nei pačią rinkimų dieną. Norinčiųjų patekti į EP TS-LKD narių skaičius didesnis nei bet kada anksčiau. Tad konkursas primena stojimą į mediciną sovietiniais laikais.

TS-LKD garbės pirmininkas kol kas neatskleidžia savo ateities planų. Šarūno Mažeikos nuotr.

TS-LKD nariai nekantriai laukia galutinio V. Landsbergio sprendimo, ar jis nori praleisti EP dar vieną kadenciją. Prieš kurį laiką jis buvo sakęs, kad nebenori, tačiau paskui vyko partijos pirmininko rinkimai bei panašūs dalykai, lieka daug klaustukų, kaip politikos patriarchas apsispręs. Bet kuriuo atveju sąraše būtinai bus Landsbergio pavardė, nes rinkimuose kandidatuos V. Landsbergio anūkas Gabrielius. Gabus ir išsilavinęs jaunuolis viliasi, kad jam padės pavardė, Tačiau, realistiškai mąstant, V. Landsbergis, jei tik panorės, nesunkiai bus pakeltas Tarybos į sąrašo lyderius, o jo anūkui veikiausiai teks vieta sąrašo antroje pusėje.

Europarlamentarė L. Andrikienė prieš praėjusius LR Prezidento rinkimus kalbėjo, kad yra pasiryžusi kandidatuoti, jei TS-LKD ją palaikys. Šiandien L. Andrikienė yra pasiryžusi kovoti dėl sąrašo lyderės pozicijos EP rinkimuose.

Net jei V. Landsbergis nekandidatuos, kandidatų kova bus itin arši. A. Saudargas, L. Andrikienė, R. Morkūnaitė pasiryžę tęsti darbą Briuselyje ir Strasbūre. Kiekvienas iš jų turi galimybių būti antras sąraše ar net vesti sąrašą rinkimuose. Tačiau nepamirškime, kad dar yra didelių ambicijų turinti Vilija Aleknaitė-Abramikienė, tradiciškai daugiau užsienio nei vidaus politika besidomintis Emanuelis Zingeris. Vienas iš partijos pirmininko favoritų Mantas Adomėnas ar eksministrai Rimas Dagys ar Dainius Kreivys. Taip pat labai tikėtina sąraše pamatyti ir jaunų politikų, tokių kaip Agnės Bilotaitės ar Lauryno Kasčiūno, pavardes.

Suprantu, kad rizikuoju užsitraukti nemažos dalies kitokias politines simpatijas turinčių skaitytojų nemalonę, tačiau išdrįsiu išsakyti viltį TS-LKD sąraše matyti nuosaikius, bet labai darbščius ir turinčius stiprų vertybinį stuburą – Algirdą Saudargą ir Radvilę Morkūnaitę. Tačiau čia daug kas priklausys, kiek vieningi bus buvę LKDP, kiek R. Morkūnaitei pavyks pelnyti jaunosios TS-LKD kartos palaikymą.

Europarlamentaras A. Saudargas inicijavo Lietuvoje parašų rinkimą Vienas iš mūsų akcijoje, skirtoje ginti gyvybės kultūrą. Deja, aktyvaus kitų politikų palaikymo jis nesulaukė. Evgenios Levin nuotr.

Jauniausia Lietuvos europarlamentarė R. Morkūnaitė per visą kadenciją nuosekliai rūpinosi laisvės kovų įamžinimu ir stengėsi, kad europiečiai geriau pažintų Lietuvos istoriją bei sovietinės sistemos pragaištingumą.

TS-LKD yra viena vėliausiai sąrašą EP rinkimuose tvirtinančių Lietuvos politinių partijų, tačiau nemanau, kad šiuo atveju tai trūkumas. Kita vertus, patvirtinus sąrašą ir programines gaires, prasidės sudėtingas politinis mūšis dėl jaunimo (daugiausia su liberalais) ir dėl pastaraisiais metais nuo partijos nutolusios elektorato dalies (daugiausia dėl euroskeptikų sąrašų). Turiu vilties, kad bent prieš EP rinkimus Tėvynės sąjunga kels vertybinius, su šeima, tautine tapatybe susijusius klausimus, o ne gros užstrigusią plokštelę apie energetinius paketus ir įvairias direktyvas. Jei TS-LKD prieš rinkimus nesugebės „išversti“ Europos Sąjungos aktualijų į vertybinę ir žmonių patirtyje ataidinčią kalbą, tai bus didžiausia euroskeptikų sėkmė.

Būtų keista, jei per 2014 metų rinkimus TS-LKD neaplenktų Liberalų sąjūdžio. Sunkiai įsivaizduoju scenarijų, jog TS-LKD gali likti be europarlamentarų, tačiau autistiška ir neišmintinga rinkimų strategija galėtų šią partiją palikti tik su vienu mandatu, o tai jai būtų didelė nesėkmė ir tikrai nuviltų kiekvieną balsą kruopščiai skaičiuojančiai Europos liaudies partijų grupei.

Bernardinai.lt