Santa Kančytė. Atsakymas visiems, kuriems „DNV“

Neliberaliai. Ateitiniñkų tinklaraštis

Gali būti, kad Jūs neteisūs. Gali būti, kad dabar patys tikriausi viduramžiai.

Mane visada glumino, kaip dažnai svarstant sunkius moralinius klausimus ištraukiama „Dabar ne viduramžiai“ (DNV) korta. Netgi valstybinio lygio svarstymuose, pavyzdžiui, ieškant, kas valstybėje bus laikoma šeima ar kaip bus elgiamasi su negimusiu žmogumi. „Dabar ne viduramžiai“ – ir kalba baigta, negi ginčysis tas, kuris bent bendrojo lavinimo mokyklos istorijos kursą yra išėjęs. Toks argumentas gėdina tąjį, kuris atseit nesupranta, kad laikai keičiasi, o jo ginamos normos, tiesmukai tariant, pasenę.

Tačiau išdidžiai ant stalo metančiajam „Dabar ne viduramžiai“ kortą taip pat reikalingos šiek tiek platesnės nei vien tik istorinės žinos. Nors ir šios praverstų. Toks argumentas būtų nokautuojantis, tik jei šie teiginiai yra tiesa: 1) laikai keičiasi; 2) visa istorijos tėkmė – į gerąją pusę; 3) moralinės tiesos yra socialiai konstruojamas, o ne prigimtinis dalykas. Žinoma, yra ir kitų po „Dabar ne viduramžiai“ teze slypinčių prielaidų, bent šių pakanka, kad „DNV“ korta pasirodytų esąs visai ne kozirių tūzas, o tik silpnoka šešakė. Ypač, jei pasitelksime jau minėtas istorijos žinias ir pastebėsime, kad istorija toli gražu nėra tolydus gėrėjimas, kad pasitaiko ir rimtų nuosmukio ar duobių laikotarpių. O pasirinkę „Dabar ne viduramžiai“ argumentą, atsiduriame dar ir sistemoje be jokio atskaitos taško, nes jei moralinės tiesos yra socialiai konstruojamos, kuo remdamiesi mes galime pasakyti, kad mūsų laikų normos pranašesnės už viduramžių? O jei vis dėlto esama kažkokio bendro pagrindo, leidžiančio lyginti mūsų pažangius laikus su nepažangiaisiais viduramžiais, tai tas pagrindas greičiausiai galėjo vienodai veikti ir viduramžiais, ir dabar, vadinasi, gali būti, kad viduramžiai netgi buvo pranašesni už mūsų laikus.

Čia atsiduriame prie antrosios „DNV“ kortos pusės. Dažniausiai ja besinaudojantys taip giliai nekapsto ir moralės filosofija jiems net nekvepia. Jie paprasčiausiai laikosi stereotipo, kad viduramžiai buvę tamsūs, žmonės prietaringi, nemokslingi ir nesuprato, kaip sukasi pasaulis. Dėl to ir jų moralinės normos buvo tamsios. Bet čia mane stebina vienas dalykas: kad tuo tikėtum, reikia neturėti namie televizoriaus ir nežinoti, kas yra delfi.lt ar kuris kitas populiariųjų naujienų portalų. Nes antraip tikrai žinotum, jog dabar patys tikriausi viduramžiai. Žiūrimiausiu laiku rodomose laidose veik kas savaitę koks putlokas užsieninis ar vietinis astrologas, tarologas ar – nežinau, kaip vadinasi buriantieji iš nuotraukų, – aiškina, kokia bus Lietuvos, jos politikų ar kitų ryškių figūrų ateitis. Laidų vedėjai jiems uždavinėja kuo rimčiausius klausimus, šie kuo rimčiausiai atsakinėja, o Lietuvos žmonės kuo rimčiausiai žiūri į šį naują pranašą, tik kuklų kortų/žvaigždynų/nuotraukų/skaičių tarną. O po to įsijungia delfi, kad perskaitytų savo rytdienos horoskopą, pažiūrėtų, su kokiu Ožiaragiu jiems geriausia poruotis, kaip pagal feng shui pastatyti lovą, kokį energetiškai teisingą maistą paruošti pusryčiams ir daugybę kitų dalykų, kurie viešojoje erdvėje plaukia į mus vienodomis teisėmis su politikos naujienomis, orų pranešimais ir kultūros apžvalga.

Ir niekas nesako, kad mažų mažiausiai keista, jog šviesiaisiais mūsų amžiais ištisa būrimo, pranašavimo, horoskopų, ekstrasensų ir t.t. industrija generuoja didžiules pajamas, neblėstant nei tokių dalykų paklausai, nei pasiūlai. Jei viduramžiai nusipelnė tamsiųjų vardo dėl savo prietaringumo, tai kokio vardo nusipelnė mūsų laikai? Galiu lažybų kirsti, kad mūsų dienomis norinčių sužinoti ar burtais nulemti savo ar kitų ateitį pasirinkimas, kur kreiptis, yra tik platesnis.

Tad kuo pranašesnis šiandienos vilnietis už XIII amžiaus paryžietį? Tiesa, kad tam tikri švietimo pagrindai dabar pasiekiami platesnėms masėms, nei tai buvo ankstesniais amžiais. Tačiau gali būti, kad dažnas dabartinis studentas visu sieksniu nusileistų prasilavinusiam viduramžių jaunuoliui vien jau logikos dėsnių išmanymu. Taip pat tiesa, kad mūsų laikais žinome daugiau faktų apie pasaulį, ypač jo gamtinę sritį, tačiau neabejotinai žinome mažiau, nei žinos po mūsų ateinantieji. Ir svarbiausias klausimas – ar tai, jog dabar daugelis gali atsakyti, kaip sukasi Žemė, daro juos išmanesnius ir ten, kur kyla klausimai, kas teisinga žmonių santykiams?

Įdomiausias dalykas yra tai, ką pastebi Gruzijos intelektualai savo pribloškiamai taikliame laiške ES [1] atstovui Gruzijoje p. Tomui Hammarbergui: Vakarai moko kitas šalis, kokių moralės normų šie turi laikytis, užmiršdami, jog patys šią moralę atrado tik prieš keletą dešimtmečių, daugelis dabartinių europiečių tėvų kartos atstovų gyveno laikydamiesi visai kitokių moralinių normų, nei laikosi jų vaikai. O ir pati Europa išgyvena ne patį geriausią metą, jos žmonės apimti depresijos ir sąstingio, ji nebežino, ar bus kam nukaršinti dabartinius keliasdešimtmečius. Taigi šią trisdešimties metų senumo moralę ji pyrago ir botago principu bruka šimtmečių, net tūkstantmečių senumo tradicijos pagrindu susikūrusioms ir pagal tai gyvenančioms visuomenėms.

Vis dėlto neįmanoma į tą pačią upę įbristi du kartus – ne pati sugalvojau – ir tiesa: dabar ne viduramžiai. Galiausiai, istorija kaip ir tekstai, kuriama, ji nėra sukurta. Kitaip argi būtų įmanoma tai, kas šiais metais nutiko Prancūzijoje, kurioje tūkstančiai žmonių [2] susirinko ginti tos šeimos sampratos, kurios laikėsi jų tėvai ir protėviai, nepaisydami visų, kurie jiems sakė, kad tokia šeima – jau istorijos kapinyne.

[1] Šį laišką tiesiog primygtinai kiekvienam siūlau perskaityti.

[2] Teisybės dėlei, daugiau nei milijonas.

neliberaliai.lt