Leszekas Kolakowskis. Apie galią

Buvęs Didžiosios Britanijos iždo kancleris, televizijos interviu paklaustas, ar norėtų būti ministru pirmininku, gana netikėtai atsakė, kad neabejotinai kiekvienas norėtų juo būti. Tai savo ruožtu šiek tiek mane apstulbino, nes aš tikrai nesu įsitikinęs, kad kiekvienas norėtų būti ministru pirmininku; priešingai, esu tikras, jog yra labai daug žmonių, kurie niekada nepuoselėjo tokios svajonės ne tik todėl, kad galimybės išpildyti tokį užmojų yra ganėtinai menkos, bet paprasčiausiai dėl to, jog, jų nuomone, tai būtų siaubingas darbas: nuolatiniai galvos skausmai, didžiulė atsakomybė ir žinojimas, kad viskas, ką tik darysi, visada taps išpuolių ir pajuokų taikiniu, o tau pačiam bus pripaišytos pačios blogiausios intencijos.

Ar tada iš tikro galima teigti, jog „kiekvienas nori galios“? Atsakymas priklauso nuo to, kaip plačiai suprantame šią sąvoką. Plačiąja prasme „galia“ yra viskas, kas leidžia mums daryti trokštamą įtaką aplinkai, tiek žmogiškajai, tiek gamtinei. Tai padarę galime teigti, jog „suvaldėme“. Kai vaikas žengia pirmuosius žingsnius, kai pirmą kartą pats atsistoja, jis įgyja tam tikrą galią savo kūnui, o tai jam teikia pastebimą malonumą. Apskritai būtų teisinga sakyti, kad kiekvienas iš mūsų norime kuo geriau valdyti savo kūną ir jo dalis, ar tai būtų raumenys, ar sąnariai, kurios gali būti kontroliuojamos. Panašiai yra ir su naujos kalbos išmokimu, šachmatais, plaukimu, naujais iki tol mums nežinotais matematiniais veiksmais – taip įgyjame naujų įgūdžių ir esame pajėgūs „suvaldyti“ naują kultūros erdvę.

Toks platus termino „galia“ suvokimas buvo pamatinis teorijoms, darančioms išvadą, kad visą žmogaus veiklą įkvepia galios troškimas skirtingomis jos formomis. Remiantis tokiomis teorijomis, visos mūsų pastangos yra ne kas kita, kaip galios troškimo apraiškos, neišsenkantis žmogiškosios energijos šaltinis. Žmonės siekia materialinės gerovės, nes turtas suteikia jiems galimybę ne tik kontroliuoti daiktus, tačiau tam tikru (dažnai dideliu) mastu ir žmones. Galios sąvoka galima paaiškinti ir lytinius santykius: arba mes trokštame užvaldyti kito žmogaus kūną ir per tai kitą asmenį, arba manome, kad, užvaldę kito kūną, mes to neleidžiame padaryti kitiems. Kartais mums pasitenkinimą kelia jau pats faktas, jog turime galią kitam. Savaime suprantama, kad lytiniai santykiai gamtoje atsirado dar prieš patį žmogų. Remiantis tokiomis teorijomis, galios troškimas yra instinktas, aptinkamas visame gamtos pasaulyje. Ir nors žmonių visuomenėje šis instinktas yra veikiamas kultūros, tačiau vis tiek išlieka.

Šiek tiek pasistengus, galios terminais galima paaiškinti ir altruistinius poelgius: kai su kitais žmonėmis elgiamės maloniai, mus, suvokiame tai ar ne, skatina troškimas įgyti tam tikrą galimybę kontroliuoti jų gyvenimą. Mūsų gyvenime nėra tokios srities, kurios varomasis veiksnys nebūtų galios ieškojimas. Nėra nieko kito, ir teigti priešingai būtų saviapgaulė. Taip skelbia teorija.

Tokio pobūdžio teorijos, nors ir pasižymi paviršutinišku tikėtinumu, iš esmės paaiškina labai mažai. Kiekviena teorija, kuri bando visą žmogaus elgesį paaiškinti kaip kylantį iš kokios nors vienos motyvacijos, ar teigia, jog visą socialinį gyvenimą lemia vienintelė motyvuojanti jėga, gali būti apginta. Tačiau šis faktas rodo, kad visos tokios teorijos galiausiai tėra ne kas daugiau kaip filosofiniai konstruktai, todėl turi mažai naudos. Pavyzdžiui, teigti, kad žmogų, kuris aukojasi dėl savo artimojo, ir žmogų, kuris kankina savo artimą, veikti skatina tas pats motyvas, reiškia pasakyti, jog nėra pagrįsto principo, pagal kurį galėtume įvertinti ir atskirti šiuos poelgius: jų esmė, kad ir kokie skirtingi jie atrodytų, yra ta pati. Tiesa, tokios teorijos turi savo paskirtį: padarytas blogis taip sunkiai neslėgs sąžinės, jei tas asmuo save galės įtikinti, kad kiekvienas kitas giliai širdyje yra toks pat blogas.

Kai kurios krikščionybės srovės, kadaise buvusios įtakingos, o šiandien – atgyvenusios, gali panašiai gundyti: jei mums sakoma, kad be Dievo malonės visuomet skleisime blogį, o su ja mes būtinai elgsimės tik gerai, tuomet tampa nelabai svarbu, ar padedame savo artimui, ar jį kankiname; be Dievo malonės mes bet kuriuo atveju būsime pasmerkti pragarui. Toks buvo visų pagonių likimas, kad ir kaip kilniai jie elgėsi.

Tokių teorijų propaguotojai visada ieško vieno visrakčio, kuris galėtų atverti visas duris. Tačiau nėra tokio dalyko, kaip vienas patenkinamas paaiškinimas viskam, ir nėra tokio rakto. Kultūros vystosi ir auga, nes žmones įkvepia skirtingi dalykai ir motyvuoja skirtingi poreikiai; seni poreikiai nusikrato priklausomybės nuo savo ankstesnių funkcijų ir tampa autonomiškomis kultūros dalimis.

Nors teorijos, aiškinančios, kad visi mūsų veiksmai, skatinami galios troškimo, yra naivūs ir mažai paaiškinami, tai nepaneigia, jog pati galia lieka plačiai siekiama gėrybe. Kai kalbame apie galią, dažniausiai galvoje turime siauresnę nei ką tik aptartą jos sampratą. Galia mes laikome individui ar kolektyviniam dariniui prieinamas priemones, kuriomis remdamiesi galime daryti įtaką kitiems ir kontroliuoti jų elgesį, ar tai būtų daroma prievarta, ar tik ja grūmojant. Galiai tokiu atveju reikia tam tikrų organizuotų prievartos formų, o šiandien tai reiškia valstybę.

Ar tiesa, jog mes visi trokštame galios šia prasme? Neabejotina, kad norėtume, jog kiti žmonės elgtųsi taip, kaip mums atrodo tinkama, kitaip tariant, taip, kaip mums naudinga, ar taip, kaip suvokiame teisingumą. Tačiau iš viso to neplaukia teiginys, jog mes visi norime būti karaliais. Kaip teigė Pascalis, tik karalius, iš kurio atimta karūna, yra nelaimingas, nes jis nebėra karalius.

Mes žinome, kad galia gadina žmogų – ne visada, bet gana dažnai. Mes taip pat žinome, kad žmonės, kurie gana ilgą laiko tarpą praleido disponuodami apčiuopiama galia, dažnai ima manyti, jog jie tarsi turi kokią prigimtinę teisę į ją. Lygiai kaip monarchai, kurie kadaise tikėjo valdantys pagal dieviškąją teisę. Kai tokie žmonės dėl vienokios ar kitokios priežasties praranda galią, jie šią netektį traktuoja ne tik kaip nesėkmę, tačiau kaip kosminių proporcijų katastrofą. Galiausiai mes žinome, kad kova dėl galios buvo pagrindinis karų ir kitų pasaulį apnikusių negandų šaltinis.

Visų šių negandų, susijusių su galia, egzistavimas natūraliai lėmė įvairiausių vaikiškų anarchistinių utopijų iškilimą. Remiantis šiomis utopijomis, vienintelis vaistas pagydyti pasaulį yra galios eliminavimas apskritai. Kai kuriose labiau į kraštutinumą linkusiose utopijose galia suprantama plačiąja prasme, tuomet, pavyzdžiui, tėvų galia, kurią jie turi savo vaikų atžvilgiu, tampa savo prigimtimi siaubinga tironija, kurią reikia kaip įmanoma greičiau panaikinti. Iš to galime teigti, kad, pavyzdžiui, mokydami savo vaiką gimtosios kalbos, iš tikro įtvirtiname siaubingą tironiją: mes, remdamiesi savo galia, primetame vaikams savo norus ir atimame jų laisvę. Remiantis tokiomis teorijomis, geriausia būtų palikti vaikus gyvuliškos būklės, tada jie patys sukurtų savo kalbą, papročius ir kultūrą.

Tiesa, mažiau absurdiškos anarchistinės teorijos nori panaikinti tik politinę galią. Teorija teigia, kad, panaikinus vyriausybes, administracinius aparatus, teismus, žmonija gyventų natūralios taikos ir brolybės sąlygomis. Laimė, anarchistinės revoliucijos neįmanoma įvykdyti vos tik kas nors užsimano, vos tik taip nusprendžia. Anarchija įtvirtinama tik tada, kai žlunga visi galios organai bei institucijos, ir nebelieka nieko, kas galėtų kontroliuoti. Tokios situacijos rezultatai yra neišvengiami: kuri nors jėga, siekianti sau absoliučios galios (o tokių tikrai netrūksta), pasinaudos visuotiniu sąmyšiu, kad primestų savo despotišką tvarką. Pats geriausias to pavyzdys, savaime suprantama, yra Rusijos revoliucija, kai despotiškas bolševikų režimas paėmė valdžią pasinaudodamas visuotine anarchija. Praktikoje anarchija yra tironijos tarnaitė.

Galia negali būti panaikinta, ji tik gali tapti geresnė ar blogesnė, o tai vyksta vieną valdžią keičiant kita. Netiesa, deja, ir tai, kad, panaikinus politinę galią, mes visi gyventume taikioje brolybėje. Nėra atsitiktinumas, kad mūsų interesai išsiskiria ir konfliktuoja dėl pačios mūsų prigimties, jog mes visi turime tam tikrą dalį agresijos ir kad mūsų poreikiai bei troškimai neturi ribų. Todėl gana paprastai galime teigti, jog, stebuklingai išnykus politinės galios institucijoms, rezultatas būtų ne visuotinė brolybė, o visuotinės skerdynės.

Niekada nebuvo ir niekada nebus „liaudies vyriausybės“ tiesiogine to žodžio prasme. Nepaisant viso kito, tai paprasčiausiai būtų techniškai neįmanoma. Gali būti tik tam tikrų saugiklių, kuriais pasinaudodami žmonės stebėtų valdžios veiklą ir, jei taip nuspręstų, pakeistų vieną valdžią kita. Savaime suprantama, kad, naujai valdžiai pradėjus eiti pareigas, mus pradeda veikti įvairūs apribojimai ir tam tikrose svarbiose srityse pasirinkimus darome ne mes: pavyzdžiui, negalime nuspręsti, ar siųsti savo vaiką į mokyklą, ar mokėti mokesčius, ar laikyti vairavimo egzaminą, jei norime įgyti teises, ir t. t. Įtvirtinti valdžios kontrolės mechanizmai taip pat nėra tobuli. Demokratiškai išrinkta vyriausybė taip pat gali būti korumpuota, jos sprendimai dažnai priešingi daugumos norams, nė viena vyriausybė negali patenkinti visų ir t. t. Šiuos dalykus visi puikiai žinome. Priemonės, kuriomis remdamiesi žmonės įgyja galimybę kontroliuoti savo valdžią, niekada nėra tobulos, tačiau išvengti tironijos – pats veiksmingiausias būdas, kokį tik žmonija yra išradusi, – būtent stiprinti socialinės valdžios kontrolės instrumentus ir riboti valdžios galias iki paprasčiausio minimumo, reikalingo socialinei tvarkai palaikyti. Reguliuoti visas mūsų gyvenimo sritis yra tai, apie ką svajoja totalitariniai režimai.

Mes galime ir netgi privalome į politinės galios organus žvelgti su įtarumu, kontroliuoti iš arti ir, jei reikia (o poreikis visada yra), jais skųstis. Kita vertus, mes neturime skųstis pačiu galios ir jos institucijų egzistavimu, nebent galime išrasti kitokį pasaulį. Tai padaryti bandė daugelis, tačiau nė vienas nepadarė to sėkmingai.

Parengė Donatas Puslys

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“