Dalius Stancikas. Lemtinga V.Putino klaida

Bernardinai.lt

Paradoksalu, bet Ukrainos okupacija greičiausiai baigsis galutiniu Rusijos imperijos byrėjimu. Tiems, kurie mano priešingai – kad Ukrainos puolimas kaip tik įrodo Kremliaus jėgą, siūlau atsakyti į klausimą: ar prieš gerą pusmetį apskritai galėjote prognozuoti, jog Rusija pradės kariauti su savo pačia artimiausia istorine giminaite, kilusia iš vieningos šaknies, pirmosios rytų slavų valstybės Kijevo Rusios? Štai taip stipriai per kelis mėnesius pasisuko istorija.  

Buvusi sovietinė imperija byra akivaizdžiai tais pačiais trim ratais, kaip ir kūrėsi, tik priešinga tvarka (taip byrėjo ir Osmanų imperija): pirmasis imperijos ratas subyrėjo 1989 m. kartu su Berlyno siena, kuomet išsilaisvino vadinamosios sovietinės valstybės – dalis Vokietijos, Čekija, Vengrija, Jugoslavija ir t.t. Su 1990 m. paskelbta Lietuvos nepriklausomybe prasidėjo antrasis imperijos byrėjimo ratas, kuris 1991 rugpjūtį baigėsi po nesėkmingo komunistų bandymo pereiti į puolimą. Tuomet nuo Rusijos galutinai atsiskyrė vadinamosios Sovietų Sąjungos respublikos: Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas, Gruzija ir t.t.

1996 m. Rusijai išvedus kariuomenę iš Čečėnijos ir apie savo nepriklausomybes pradėjus murmėti Rusijos Federacijos autonominėms respublikoms – Ingušijai, Tatarstanui, Kalmukijai ir t.t., atrodė, kad jau byra ir paskutinysis Rusijos imperijos ratas. Tačiau į valdžią atėjus KGB majorui V. Putinui, jaunesnysis KGB elitas klastingais metodais ne tik pristabdė šį procesą, bet net bandė restauruoti antrąjį subyrėjusį ratą – vėl į naujai kuriamą sąjungą prisitraukti Kazachstaną, Baltarusiją ir, be abejo, Ukrainą. Tačiau gruodžio mėnesį Kijeve prasidėjusi revoliucija viską sužlugdė... Ukrainai nuvertus V. Janukovyčių ir nusistačius aiškų kursą į Vakarus, V. Putinui nebeliko gerų išeičių. Niekaip nereaguosi – parodysi savo silpnumą pasauliui ir, svarbiausia, patiems rusams. To joks diktatorius negali sau leisti – kitaip jis nebebus diktatorius. Todėl V. Putinas su Ukraina pasielgė kaip visada – pasuko senu, išbandytu kagėbistiniu keliu: šlykšti provokacija prieš civilius, o po to brutali karinė jėga „ginant“ tuos pačius saviškius. Tas metodas Lietuvoje buvo išbandytas su agentais – smogikais: partizanais persirengę NKVD (KGB) agentai žudydavo nekaltus kaimiečius, o vėliau NKVD kariuomenė vaduodavo liaudį nuo partizanų – „banditų“.

Šis KGB patikrintas būdas iki šiol V. Putinui nešė tik sėkmę: 1999 m. B. Jelcinui jį paskyrus vadovauti Rusijos vyriausybei, Rusijos FSB (buvusi KGB) čečėnų vardu sprogdino Rusijos daugiabučius su visais taikiais gyventojais tol, kol absoliuti dauguma rusų pareikalavo vėl įvesti Rusijos kariuomenę į nepriklausomybę paskelbusią Čečėniją. Apie šias baisias FSB operacijas atskleidė į Londoną pabėgęs buvęs KGB, vėliau FSB karininkas V. Litvinenka, matyt, už tai Rusijos spec. tarnybų 2006 m. nunuodytas poloniu (anglų policijos tyrimo duomenys). Sukelta neapykanta čečėnams (prisimenate tą baisų V. Putino šūkį: „šlapintis ant jų išvietėse“) ir naujas genocidas Čečėnijoje iškėlė niekam nežinomą majorą į tokias populiarumo aukštumas, kad jis lyg ant sparnų įskrido į atlaisvintą Rusijos prezidento postą.

Ta pati kruvina KGB provokacija leido V. Putinui iš Moldovos atskelti jos prorusišką dalį Padniestrę ir iš Gruzijos Abchaziją: pradžioje nežinomi asmenys užpuola savus rusus, o po to įvedama okupacinė kariuomenė „saviškiams“ apginti.

Ta pati provokacija įgyvendinta ir šį savaitgalį Ukrainoje: Ukrainos vyriausybei paskyrus naująjį milicijos vadą Kryme, neva šeštadienio naktį Simferopolyje įvyksta susišaudymas, naujasis Krymo premjeras, partijos „Rusų vienybė“ pirmininkas skelbia apie aukas ir baisų pavojų, o Rusijos Dūma ir prezidentas tuo pagrindu pasiunčia šarvuočius ir sraigtasparnius gelbėti saviškių. Ir tik sekmadienį vakarop paaiškėja, kad jokių žuvusių Kryme net nebuvo – tik keli šūviai į orą.

Pagal veiksmus panašu, kad Kremlius buvo suplanavęs okupuoti ir kitą prorusišką dalį – Ukrainos rytuose esančius Charkovo, Donecko, Dniepropetrovsko, Zaporožės, Odesos sritis. Būtent ten į šeštadienį vietos komunistų suorganizuotus mitingus buvo šimtais suvežti 18–35 metų kariuomenėje atitarnavę vyrai (būtent tokius reikalavimus „turistams“ Rusijos socialiniuose tinkluose pateikė iš Rusijos į Ukrainą savaitgaliui nemokamas „ekskursijas“ organizavusios firmos), kurie kėlė Rusijos vėliavas ir niekino Maidane žuvusiųjų atminimą. Rimtų riaušių sukelti nepavyko, Rusijos kariuomenė šįkart saviškių nepuolė gelbėti. Bet susilaikyta dėl kitko – pasaulio reakcijos. Net Kinija, įtakinga Jungtinių Tautų narė, į kurios palaikymą labai daug vilčių dėjo Rusijos Dūma, ir ta pasisakė už Ukrainos „vientisumą ir suverenitetą“. Net Naujoji Zelandija nutraukė derybas dėl laisvos prekybos…

O juk pagal pirminį Kremliaus scenarijų turėjo būti viskas gana taikiai: Krymas gegužę nubalsuoja už savo savarankiškumą, tada prisijungia prie Rusijos, ir jokio tarptautinio triukšmo dėl okupacijos, aneksijos ar kitokios agresijos. Tas pats turėjo įvykti ir su Rytų Ukraina, į kurios visų lygių deputatų suvažiavimą Dnepropetrovske taip iš Kijevo skubėjo V. Janukovyčius. O visiems burbantiems vakariečiams būtų primenamas Kosovo atsiskyrimas, ispanams – baskai, anglams – Šiaurės Airija ir t.t. Ir tolesnė suirutė Ukrainoje būtų garantuota: iki prezidento rinkimų nauja Maidano valdžia ne tik neišspręstų labai gilios ekonominės krizės, bet pačių ukrainiečių greičiausiai būtų apkaltinta kvailais veiksmais, lėmusiais Krymo praradimą (panašiai kaip gruzinai kaltino M. Saakašvilį dėl Abchazijos), taigi neišvengiamos Maidano jėgų skilimas ir, žiūrėk, naujuoju prezidentu vėl tampa koks nors naujas prorusiškas janukovyčius.  

Taip turėjo būti, tačiau tiek V. Janukovyčiaus, tiek V. Putino nervai neišlaikė (tikėtina, kad V. Putino aplinką ypač suerzino išviešinti nuverstų Ukrainos prezidento, generalinio prokuroro ir kitų „šeimos“ narių milijardiniai turtai, užblokuotos sąskaitos Šveicarijos bankuose bei paskelbtos tarptautinės paieškos, ypač jei jų vietoje jie įsivaizdavo save). Ir tuomet V. Putinas padarė lemiamą klaidą – užpuolė Ukrainą.  

Tačiau Ukraina – ne Čečėnija ir ne Gruzija. Tai per didelis kąsnis net Rusijai – tiek žmonėmis, tiek plotu, tiek tarptautiniu svoriu. Ir net ne taip svarbu, kiek Kremlius šįkart bandys atkąsti: visą Ukrainą, vieną Krymą ar kartu su prorusiška pietine dalimi. Po lengvos okupacijos (Rusijos kariuomenė neabejotinai visais atžvilgiais pranašesnė už Ukrainos) nenumaldomai seka sunkioji dalis – okupuotų teritorijų išlaikymas (amerikiečių pavyzdys Afganistane). Tai ypatinga finansinė našta, o ypač tuomet, kai likusi pasaulio dalis atsuka tau nugaras. Ir kai okupuotas kraštas tebedega sukilimo dvasia. Ir kai net namuose negali tinkamai atsipūsti: tai Bolotnajos maištas, tai populiarėjančio A.Navalno pašaipos, tai B. Nemcovo mitingai. 

Trumpai sakant, užpuldamas Ukrainą V. Putinas pasielgė taip pat negrįžtamai kvailai, kaip ir V. Janukovyčius nurodydamas pulti Maidaną.  

Suklydo Kremlius, manydamas, kad karas prieš Ukrainą vėl sukels jam naudingą nacionalinę isteriją ir suvienys rusus (taip šeštadienį kalbėjo Dūmos deputatai). Ukrainiečiai – ne gruzinai, tai kraujo broliai, su kuriais rusai visai nenori pyktis (iki karinio Rusijos įsiveržimo į Ukrainą 73% rusų manė, kad Rusija neturi kištis į Ukrainoje vykstantį sukilimą). Todėl žymiai labiau tikėtina, kad šįkart rusai išgirs ne įgrisusius Kremliaus lozungus, o Kijevo sukilėlių šauksmą: kaukimės kartu prieš mus nuskurdinusius oligarchus.

Milijardai, iššvaistyti brangiausiai pasaulyje Sočio olimpiadai, milijardai, pavagiami iš valstybinių užsakymų, milijardai karui su Ukraina (kelios karo dienos jau kaina apie 50 milijardų), milijardai, metami naujųjų kolonijų  išlaikymui (Abchazijos ir Krymo kurortai gyveno iš turizmo, o kas vyks poilsiauti į kariuomenės kontroliuojamus pliažus?) akivaizdžiai patvirtina A. Merkel žodžius apie V. Putiną: „jis pametė realybės jausmą“. Matydami kaip kartu su grivinos kursu žaibiškai žemyn ritasi ir Rusijos rublis galime neabejoti: kai rusai po savo revoliucijos atvers V. Putino ir kitų Kremliaus veikėjų archyvus, vilas bei išvogtąjį Rusijos iždą, jų veidai ištįs labiau nei ukrainiečių po gėdingo prezidento pabėgimo.

Galingiausios imperijos paprastai griūna iš vidaus. Žlunganti Rusijos ekonomika ir Ukrainos revoliucija ir bus tie užtaisai, galutinai susprogdinsiantys pirmiausia V. Putino diktatūrą, o po to ir paskutinį Rusijos imperijos ratą.

Vakarų valstybės, „užverždamos demokratijos kilpą“ virš Kremliaus, kaip siūlė JAV senatoriai, gali šią kruviną agoniją gerokai sutrumpinti: Rusijos imperija antrojo „šaltojo karo“ ilgai nebetvertų.   Bernardinai.lt