Edvardas Čiuldė. Nuvytusios pažangizmo vėliavos

Vadinamasis pažangizmas yra daugiaplanis reiškinys ir gali būti siejamas su daug kuo, tačiau – mažiausiai su pažanga. To pažangizmo užkeikimai yra taip radikaliai pasenę, kad jų pakartojimai primena lakstančius dinozaurus. Na, galbūt kažkiek sutirštinau spalvas, užteks sugrįžti į senovės Graikiją ir Platono dialoge „Puota“ aptiksime sofistų puoselėjamą pažangizmą kaip sustingimą ir užsiciklinimą laikantis senųjų papročių, o Sokrato, didžiausio sofistų kritiko, apmestų naujų būties apmąstymo perspektyvų kontekste toks pažangizmas jau atrodo kaip anarchronizmas.

Taigi pažangizmas jau buvo pasenęs dar prieš krikščionybės įsigalėjimą ir tuo pagrindu atsiradusios Vakarų kultūros stiebimąsi aukštyn, o moderniųjų laikų kontekste ideologinis pažangizmo užsiangažavimas iš esmės turėtų atrodyti dar labiau apgailėtina seniena. Tiesa sakant, buvo daromos pastangos atnaujinti pažangizmo orientacijas marksizme, tačiau išsisklaidžius marksizmo apžavams, vadinamajam pažangizmui nelieka nieko kaip grįžti prie šaknų, taigi prie to pažangizmo varianto, kuris buvo pasenęs dar įsčiose.

„Puotoje“ kalbama apie meilę arba, tiksliau tariant, išsakomos meilės dievo Eroto garbei skirtos panegirikos. Sofistai čia bando prastumti mintį, kad tik senyvo vyro homoseksualus bendravimas su neapsiplunksnavusiais jaunuoliais gali užtikrinti kultūros tęstinumą, ko esą nesupranta atsilikę kraštai, savo ruožtu Sokratas pokalbį apie erotiką perveda į būties perspektyvų apmąstymą, sakydamas, kad meilė išminčiai, t. y. aukštoji filosofija leidžia sielai pakilti į idėjų sferą ir susiliesti su būtimi, tačiau esą taip pat ir ta žemiškoji skirtingų lyčių erotika, kuri įgalina pratęsti giminę, dalyvauja būties atstatymo įvykiuose, nes ji nutiesia tiltą virš žmogaus pasmerktumo myriop per naujų kartų atsiradimą.

Platonizmo požiūriu blogis yra būties trūkumas, taigi ta erotika, kuri palaiko žmogaus giminės gyvastingumą ir dalyvauja būties priauginime yra greičiau gėris nei blogis.

Žinoma, būtis nėra toks dalykas, kuriuo žmogus galėtų laisvai manipuliuoti, tačiau žmogaus kažkaip vis tik yra įsileidžiamas į būtį ir jis dalyvauja tiek būties naikinimo, tiek priauginimo procesuose.

Kaip atrodo bent man, mūsų aptariamos temos kontekste svarbiausioji yra ta platonizmo mintis, kad homoseksualumas yra nebūties erotika. Savo ruožtu krikščionių teologijoje blogis yra apibrėžiamas kaip gėrio trūkumas. Tokioje doktrinoje ataidi Platono principinė idėja, kad blogis yra nebūties trūkumas, tačiau krikščioniška formuluotė, jog blogis yra gėrio trūkumas akivaizdžiai yra nukreipta dar ir prieš manichėjus, kurie įrodinėjo, jog pagrindinis kosmoso dėsnis – tai beveik lygių vienas kitam gėrio ir blogio dievų dvikova.

Krikščioniška samprata apie blogį kaip būties trūkumą neneigia blogio realumo, siaubingumo, nebando nuslėpti baisios blogio smarvės. Čia tik neigiamas blogio statuso pretenzija, jo lygiavertiškumas gėriui, atsisakoma blogį laikyti savarankiška kūrybine gyvenimo jėga.

Blogis parazituoja gėrio sąskaita, reiškiasi per būtį kaip jos trūkumas, kai daiktas ar veiksmas neturi to tobulumo, kurį privalėtų turėti pagal savo idėją.

Kaip kažkas jau yra labai taikliai pastebėjęs, šiurpaus Putino fenomeno paslaptis yra humanitarinis žinojimas arba, tiksliau tariant, tokio žinojimo trūkumas, jo nebuvimas, kai iki koktumo laipsnio įsivyravusioje tuštumoje apsigyvena mentalinės pabaisos.

Tarkime, kad mūsų dienų vadinamasis pažangizmas iš tiesų yra daugiaplanis reiškinys, taigi nebūtinai homoseksualumo propaganda čia yra pirmaeilė, dominuojanti tokių pažangiečių veikla. Tačiau tas ir yra įdomiausia, kad patraukus už siūlo galo bent vieną iš tokio ideologinio užsiangažavimo idėjų, greitai išlenda ir kitos idėjos, kai loginio jų tarpusavio ryšio ar kažkokios subordinacijos beveik neįmanoma nustatyti.

Homoseksualumo kaip pažangos faktoriaus propaganda čia tęsiasi greta platinant tautinio nihilizmo užkratą, bandant įpiršti idėją apie būtinybę vardan pažangos sunaikinti lietuvišką tapatybę, nors atrodytų tarp tokių dviejų pažangos (?) raginimų nėra jokio loginio ryšio ir kokios nors labiau bendros idėjos pamato.

Kokiu pagrindu tolerancijos vėliavomis mojuojanti doktrina drauge labiausiai yra pasišventusi naujosios cenzūros bastionų sukūrimui, su kartas nuo karto čia pasigirstančiais raginimais jėga susidoroti su kitaminčiais? Ne kas nors kitas, o būtent vadinamieji pažangiečiai šiandien Lietuvoje su seniai matytu įkarščiu steigia cenzūros ir nuomonių kontrolės forpostus ir, kaip atrodo, tirta iš nekantrumo, kaip geriausią idėjų kovos išeigą įsivaizduodami oponentų sudorojimą policinėmis priemonėmis.

Taigi, galbūt viskas stoja į savo vietas, kas pastebim, kad vadinamojo pažangizmo pagrindų pagrindas yra ne kokia nors pamatinė sociologinė idėja, o ontologinis nususimas, lemiantis blogio kaip gėrio trūkumo tikrojo veido pasimatymą.

Blogiausia, kas galėjo nutikti Lietuvai nepriklausomybės laikais ir yra tokios Viktorijos Čmilytės-Nielsen tapimas Seimo pirmininke, o tai galėjo atsitikti tik mūsų žemiškosios būties nuskurdinimo terpėje, naikinat tokias būtiškumo ištakas kaip Dievo idėja, tautinis užsiangažavimas ir nelygstamas, su niekuo nesumaišomas prigimtinės šeimos pavyzdys.

Mes dar kartas nuo karto pakalbame apie meilę Lietuvai Tėvynei. Tačiau, kaip atrodo, vien su meile čia neišsiversi. Štai mūsų oponentai gali pasakyti, kad širdžiai neįsakysi, todėl jie esą yra laisvi mylėti ar nemylėti.

Kas be ko, širdžiai neįsakysi, tačiau bent politikai, ministrai, valstybės tarnautojai, apskritai viešieji asmenys yra saistomi konstitucinės pareigos ir atsakomybės Konstitucijos subjektui ir suverenui.

LR Konstitucija pastaruoju metu buvo paminta ne kartą, ypač įžūlus ir niekingas Konstitucijos paniekinimas pasimatė tąsyk, kai buvo pažeistas Valstybinės kalbos įstatymas ir Konstitucinio Teismo pateiktas jo išaiškinimas. Kita vertus, dar sunkiau yra pernešti tai, kad pažeidžiami ne tik atskiri straipsniai, dar labiau nerimauti verčia būtent tai, jog LR Konstitucija pastaruoju metu jau yra atmetama kaip visuma, nes demonstratyviai ignoruojamas LR Konstitucijos preambulėje išsakytas postulatas, kad lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę ir teikia šią Konstituciją.

Kaip teorinis dabartinės Vyriausybės veiklos pateisinimas gali būti laikomas neseniai Valstybės pažangos taryboje prie Vyriausybės programiniame pranešime pateiktas paaiškinimas, kad viena iš svarbiausiųjų pažangos gairių Lietuvoje yra lietuvių tautinės tapatybės blokavimas ir galiausiai – sunaikinimas.

Plaukai stojasi piestu išgirdus tokius paaiškinimus, tokio lygio nešvankybės, kaip atrodo, nedrįstų sugalvoti arba bent jau pasidrovėtų skelbti net pikčiausias Lietuvos okupantas, ar ne? Tačiau dabar konstatuokime tik faktą, kad tokie paistalai iš esmės prasilenkia su šiandien vis dar galiojančia LR Konstitucija. O gal jau atėjo laikas sudeginti LR Konstituciją kaip morę, o po to turėtume progą kiekvienais metais švęsti Konstitucijos sudeginimo valstybinę šventę? Kažko aš čia nesuprantu labai giliai, gal skaitytojas padės susivokti pristojusioje prieblandoje, paprotins vargšą autorių?

Kas atsitiko, ar žingsnis po žingsnio sliūkinant, taigi tarsi nepastebimai pasikeitė Lietuvos konstitucinė santvarka? Nesakykit man tik tokios nesąmonės, kad nepriimta ES konstitucija yra aukščiau už pagal visas procedūras teisėtai priimtą ir neatšauktą LR konstituciją. O gal dabartinės valdančiosios daugumos suformuota vyriausybė su savimi atsineša tą prieblandą, veikdama tarpelyje tarp galiojančios LR Konstitucijos ir niekados nepriimtos ES konstitucijos?

Tokių miglų sudaiginimas mūsų politinėje padangėje būtų visiškas siurrealizmas, kitaip nepasakysi.

Kaip jau anksčiau pastebėjau, daug ko čia nesuprantu radikaliausiu pavidalu, tačiau labai aiškiai matau tai, kad atsižadėdama nacionalinės savimonės aspiracijų, o neretai veikdama prieš tautos idėją dabartinė vyriausybė vis labiau praranda demokratinį legitimumą. Taip priėjus lieto galą, geriausia išeitis būtų paankstinti Seimo rinkimai, nelaukiant kadencijos pabaigos.

Interneto dienraštyje Pozicija.org neseniai skaitytojų komentarų rubrikoje vienas, gaila, neprisistatęs pavarde ir vardu, žmogus pateikė, mano galva, genialų pasiūlymą, kad tokie melagingos pažangos šaukliai turėtų būti vadinami pažangeivomis. Kaip atrodo man, žodis „pažangeiva“ dėl savo juvelyrinio tikslumo mūsų aktualijų kontekste galėtų pelnyti metų žodžio titulą.