Dovilas Petkus. E. Macrono „seksas telefonu“ baigėsi Erdogano pergale

laikmetis.lt

Galime net neabejoti, kad pastaruoju metu Prancūzijos prezidento ofise girdisi dantų griežimas ir nusivylimo aimanos. Nuo karo Ukrainoje pradžios nuolat su V. Putinu telefonu bendravęs ir diplomatinio „išėjimo“ agresoriui būtinybę akcentavęs Prancūzijos vadovas liko be nieko. Tik su komiška istorija apie nenumaldomą Prancūzijos prezidento troškimą paskambinti Maskvon, internete pelniusį „sekso telefonu“ pavadinimą.

Diplomatijos sostinė – Ankara

Kiekviena šalis ir jos vadovai Rusijos – Ukrainos karo kontekste bando surasti savo santykį su šiuo konfliktu ir savo, kaip lyderių misiją jame. Prancūzija, nors ir paremdama Ukrainą, tikėjosi konflikto mediatorės vaidmens.

Tačiau visai neseniai įvykęs karo belaisvių iš „Azovstal“ apsikeitimas Turkijoje tokias svajones sudaužė į šipulius. Ankara tapo naujuoju diplomatijos centru. Tai neabejotinas smūgis Paryžiui, kuris iki pat šiol save laikė pasaulio diplomatijos sostine.

Ne kas kitas, bet E. Macronas, skambinėdamas į Kremlių, tikėjosi parodyti save kaip lyderį, sugebantį atlikti sudėtingus belaisvių mainus, pasišildyti vėl susijungusių šeimų akimirkose. Ne kas kitas, bet Paryžius turėjo sutarti dėl grūdų eksporto, nutraukiančio badą Afrikoje. Ne kur kitur, o Eliziejaus laukuose, laiminant Emanueliui, Ukrainos ir Rusijos derybininkai turėjo derėtis dėl tolesnės karo eigos ar taikos. Dabar visi šio vaidmens laurai atiteko Turkijai ir jos lyderiui R. T. Erdoganui.

Prancūzija, kad ir kaip stengėsi, šio karo kontekste liko… niekam neįdomi. Organizuojant ginklų pristatymą Ukrainai ir sprendžiant Vakarų paramos logistinius klausimus, Vašingtonas skambina Varšuvai. Norint išspręsti delikačius klausimus dėl karo belaisvių, visų akys nukrypo į Ankarą. Rusijos ir Ukrainos patikėtiniai derybas vedė ne kur kitur, o Antalijoj. Net ir siekiant užkirsti kelią badui Afrikoje, naujos migrantų bangos bijanti senoji Europa kreipėsi į R. T. Erdoganą, per jį įtikindama rusus praleisti Odesos uostuose esančius grūdus trečiajam pasauliui.

Kol prancūzai svajojo tapti konflikto mediatoriais ir taip pasauliui dar kartą parodyti, kokia svarbi yra jų šalis, Erdoganas tiesiog pasinaudojo istoriniu šansu ir šią rolę pasiėmė sau.

Pats turkų lyderis jau ne vieną kartą buvo vadinamas tai proukrainietišku, tai V. Putino draugu. Net ir pasaulio opinija negali įvardinti kieno jis pusėje. Tiksliausia būtų sakyti, kad jis nesiekia nei Ukrainos pergalės, nei Rusijos sutriuškinimo, tačiau labiausiai žiūri savo šalies interesų, kurių net neslepia.

Turkija galėjo pakenkti Rusijai prisidėdama prie Vakarų sankcijų, tačiau to nesiėmė. Lygiai taip pat Turkija galėjo nutylėti, jog Krymas priklauso Ukrainai arba neduoti Kijevui taip reikalingų kovinių dronų, tačiau būtent taip elgiasi Ankara šiandien.

Otomanų imperijos pėdsakais

Turkija, nuo 2002 m. vadovaujama R. T. Erdogano nori atkurti savo įtaką buvusios Otomanų imperijos ribose. Ar bent jau neleisti tose teritorijose viešpatauti kam nors kitam. Dėl išskirtinės geografinės padėties, apjungiančios artimuosius Rytus, Viduržemio jūrą, Juodąją jūra, Balkanus ir Kaukazą, Turkija išlieka viena svarbiausių NATO vadaviečių, nepaisant jos svyruojančių santykių su JAV ar kitais Vakarų partneriais.

JAV išvedus pajėgas iš Irako, turkai nesibodi atlikti karines operacijas Š. Irake ar Sirijoje, dusindami kurdų valstybingumo siekius ir primesdama teritorijoms savo kontrolę. Azerbaidžanas 2020 m. pasiekė pergalę prieš armėnus Kalnų Karabacho konflikte su Turkijos karine pagalba. Azerbaidžaniečių santykį su turkais geriausiai apibrėžia posakis „viena tauta, dvi valstybės“.

Visgi, net ir karą pralaimėjusi Armėnija, atrodo, gali būti priversta susitaikyti su Ankara. Šių metų liepą Armėnija su Turkija atvėrė viena kitai sienas ir svarsto dėl diplomatinių santykių užmezgimo. Ilgus metus egzistavusi armėnų baimė turkams, vertė Jerevaną ieškoti ryšių Maskvoje, tačiau po paskutinio karo, kai rusai liko neutraliais stebėtojais armėnų ir azerbaidžaniečių konflikte, Jerevano lyderiai pradėjo patys ieškoti pragmatiško sugyvenimo kelio su Turkija.

Išnaudodama rusiško revanšizmo baimę dar nuo 2008 m. Rusijos agresijos Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, turkai mezgė ryšius su Gruzija, Azerbaidžanu, Ukraina, Rumunija ar Moldova. Kaukaze ir aplink visą Juodosios jūros baseiną R. T. Erdoganas dėlioja savo šachmatų figūrėles ir kantriai laukia naujo įsižiebiančio konflikto, kurio eigoje galėtų Rusijos įtakos zoną stumtelėti dar toliau už buvusios Otomanų imperijos ribų.

Islamo pasaulyje Turkija stengiasi užimti islamo šalių lyderės poziciją. Pati Turkija, ilgus dešimtmečius buvusi itin sekuliari valstybė, kurios įstaigose net buvo draudžiama demonstruoti savo religinius įsitikinimus, valdant R. T. Erdoganui vis labiau grįžta prie savo islamiškų šaknų ir tradicijų. Turkijos įtaka Egipto vidaus politikai ar kitoms Š. Afrikos šalims, parama islamistinėms švietimo organizacijoms, kai kada atvirai konkuruojant su Saudo Arabija, tik parodo, jog Turkijos ambicija, net ir flirtuojant su Vakarais, niekada nesumenko islamiškų šalių atžvilgiu.

Koks tikrasis Turkijos siekis?

Paklausit ir kas Turkijai iš viso to? Ko ji siekia? Panašu, kad atsakymai slypi R. T. Erdogano kalboje 2018 m. Joje trukų lyderis pareiškė, kad Ankaros moto: „Pasaulis daugiau nei penki“. Šia kalba referuota į penkias nuolatines Jungtinių Tautų saugumo tarybos nares: JAV, Britaniją, Rusiją, Kiniją ir Prancūziją. Turkijos ambicija yra pakeisti šią nuo XX a. vidurio vis dar galiojančią pasaulinę architektūrą, išplečiant tokios tarybos narių skaičių arba kažkuriam iš narių užleidžiant vietą Turkijai.

Turkija net ir karo metu nesugriovė savo ekonominio, nuo Rusijos priklausomo potencialo, tuo pačiu metu de facto rusams ruošdami lėtą mirtį visame Juodosios jūros baseine. Kaukaze ne tik draugai, bet ir buvę priešai gręžiasi į jų pusę. JAV nebenorint toliau tęsti savo vaidmens Artimuosiuose Rytuose, turkai mielai užima šią nišą. Islamo pasaulyje ir ypač Š. Afrikoje turkai plečia politinę ir finansinę įtaką.

Visi šie veikimo barai tobulai sutampa su buvusiomis Otomanų imperijos sienomis. Priešingai nei Rusija, kuri savo buvusias įtakos zonas vis bando susigrąžinti jėga, turkai neskuba, žaidžia kitų rankomis arba jėgą naudoja tik ten, kur nesulauks tarptautinės bendruomenės pasmerkimo. Turkija supranta, kad moderniame pasaulyje, šalis galima kontroliuoti net ir tiesiogiai jų neužimant karinėmis priemonėmis. Rusija to vis dar nesuprato, arba neturi tam kantrybės.

Tuo tarpu tarptautinis prestižas ir įtaka, šiuo metu tampant pasaulio diplomatijos centru, Turkijai leidžia užduoti klausimus, kuriuos prieš ketverius metus suformulavo R. T. Erdoganas. Kiek dabartinė pasaulio saugumo sistema yra veiksni ir atitinka realybę? Kuo Prancūzija, kuri nevaidina jokio rimtesnio vaidmens didžiausiame konflikte Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo yra pranašesnė už Turkiją? Prancūzija, kuri neatlieka mediatorės rolės, nors tokia bando būti? Prancūzija kuri atidavusi keletą artilerijos baterijų CAESER nebegali daugiau paremti Ukrainos, kadangi nebeliktų kuo gintis pačiai?

Šie klausimai skamba kaip priekaištai senstančiai XX a. pasaulio saugumo sąrangai. Akivaizdu, kad į pasaulio tvarkos sergėtojų gretas beldžiasi kiti naujokai, durdami pirštu į „senių“ bejėgiškumą ar akivaizdų apsileidimą. Ir kol kas tenka pripažinti, Otomanų palikuonims išties sekasi tapti „vienu iš penkių“.