Edvardas Čiuldė. Kaip pritaikyti lesbietes Lietuvai taikos ir karo sąlygomis?

Niekados neišdrįsčiau rodyti pirštu, juolab viešai tretiruoti tai, kad ta ar kita moteris yra lesbietė. Gal vis tik nesu toks padugnė, kaip atrodau iš pirmo žvilgsnio, ar ne? Ką žmonės veikia po antklode, visai ne mano reikalas.

Kita vertus, įvykių sekos čia esu priverstas paminėti dvi moteris, kurios viešai yra pasiskelbusios, kaip kartais ten sakoma, pora,  ir kurios ką tik iš abiejų pusių, viena kitą papildydamos užsipuolė Gitaną Nausėdą,  labai kvailai apkaltindamos jį seksimu tokiu išgalvotu iš pritemtu pagrindu, kad anas leido sau pastebėti, jog negalima kviestis Vokietijos karių brigados pas save ant plyno lauko, neišvysčius reikiamos infrastruktūros, nepastačius kareivinių, amunicijos sandėlių ir t. t., nes, jo žodžiais, tariant,  mūsų sąjungininkės kariniai daliniai nėra mergina, kuriai būtų galima pasiūlyti praleisti naktį po atviru dangumi prie ežero. Kaip atrodo man, tokiu savo pasakymu prezidentas G. Nausėda tik įvaizdino dorą raginimą forsuoti   karinės infrastruktūros įrengimo darbus, o kažką daugiau čia įžiūrėti galėtų nebent tik pernelyg lakios vaizduotės personažai.

Kita vertus, net ir viešas   Birutės Sabatauskaitės ir Jūratės Juškaitės prisipažinimas apie bendrą gyvenimą nesuteikia teisės mums baksnoti pirštu,  tai kaskart primenant, net ir faktas, kad šios žavios moterys kartu gali būti pavadintos garsiausia lesbiečių pora Lietuvoje, toli gražu neleidžia mums, tenkinant savo pikantišką smalsumą, tapti pašlemėkais, linksniuojančiais jų pavardes be reikalo. Tačiau B.Sabatauskaitė ir J.Juškaitė  yra net tik garsiausia lesbiečių pora Lietuvoje,  bet drauge ir politinė lesbiečių pora Lietuvoje, taigi toks darinys, kai viešas prisipažinimas dėl savo lytinės orientacijos yra ideologiškai apipavidalinimas ir tampa atsparos tašku, primetant neretai ne iki galo subalansuotas, o kartais ir žalingas Lietuvai politines iniciatyvas.  O tai jau truputėlį keičia perspektyvas, net jeigu mus visiškai nedomintų lovos reikalų konkretika.

J.Juškaitė tvirtina, kad G. Nausėdos metafora apie viešnagę prie ežero mus visus turėtų papiktinti, nes būna, kad vyrai, pakvietę moteris prie ežero, ten jas ir išprievartauja. Tačiau būna ir taip, kad neišprievartauja, a? Visaip juk pasitaiko! Be to, nebūtina apsiriboti iškylomis, jeigu taip baisu, prie ežero,  galima eiti į teatrą, kopti į kalnus arba prisipažinti meile merginai, sėdint ant suoliuko parke. Žiūrėdamas tiesai į akis, prisimenu mūsų pirmakursių nuostabią išvyką prie ežero po atviru dangumi užkūrus laužą, kur niekas nieko tada taip ir neišprievartavo. Galimai J. Juškaitė pati nežino visų galimybių, baugindama moteris vyrais, tačiau apie tai, ko nežinai, geriausia būtų patylėti, –  man taip atrodo.

Savo ruožtu B.Sabatauskaitė sako,  aptarinėdama G.Nausėdos metaforas, kad negalima iš moters kaip subjekto daryti objektą. B. Sabatauskaitė vis tik labai negrabiai vartoja šias sąvokas,  šįkart iš tiesų pakurstydama mano nesveikai pikantišką smalsumą, kas iš tiesų yra subjektas, o kas objektas seksualinės pozos metu – ar gulintis/i apačioje yra objektas, o viršuje subjektas, o gal turima galvoje tik tai, kad lesbietiško akto metu abu partneriai jau yra subjektai?..

Kas be ko, šių moterų papostringavimai neretai yra kraštutinai seksistinio pobūdžio vyrų atžvilgiu, kurpiant labai pritemtą vyro pabaisos vaizdelį. Jeigu Lietuvos moterys imtų ir taip pigiai patikėtų piešiama perspektyva, demografinis atsinaujinimas Lietuvoje visiškai sustotų.  Tačiau dar svarbiau pastebėti, kad jų, politinės poros,  kalbos ir neretai dedamos pastangos yra ne mažiaus seksistinės   daugumos moterų atžvilgiu,  laikant jas tokiomis kvailelėmis, kurios neva nesugeba atsekti to, kokia pikta yra vyriška sėkla,  kokie pavojingi yra vyro paliekami, nežinia kur vedantys pėdsakai, kai atrodytų paprasčiausias padorumas garsiajai porai turėtų leisti susivokti, kad heteroseksualios moterys, švelniai tariant, nėra įpareigojusios politinio žanro lesbietes kalbėti jų vardu.

Šio straipsnelio herojes politiniais personažais daro ne vien tik lytinės orientacijos supolitinimas, galiausiai ne vien tik jų  turimi svertai veikti politiniame lauke.

B.Sabatauskaitės politinis statusas yra net pernelyg ūmus ir nesveikai suvešėjęs dėl galimų įtarimų politine korupcija, kai ją,  Seimo pirmininkės pavaduotojo, įtakingo Socialdemokratų partijos veikėjo Juliaus Sabatausko dukrą į prestižinį ir gerai apmokamą  Seimo Lygių galimybių kontrolierės postą pasiūlė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Neturiu nė mažiausios abejonės, kad pats J.Sabatauskas, iš kitos nei V. Čmilytė-Nielsen partijos,  neprotegavo savo dukros nė per plauką, jis yra greičiausiai priešpriešintas įvykusiam faktą, jeigu norite, tapo Čmilytės žaidimų įkaitu, kai nebelieka kur pasidėti.

Kaip atrodo bent man,  J. Sabatauskas yra tikrai ne tuputį, bet pastebimai išmintingesnis už buvusį savo bendrapartietį Bronių Bradauską, kuris panašioje situacijoje prajuokino publiką,  retoriškai klausdamas – ar aš esu kaltas, kad mano vaikas yra toks talentingas?  Pats J.Sabatauskas tikriausiai labai gerai suvokia situacijos dviprasmiškumą,  mažinantį jo šansus kituose rinkimuose, tačiau kiekvienas tėvas gerai žino ir tai, kad stoti prieš savo vaikui atsiveriančias karjeros perspektyvas taip pat nevalia.

  Nekalbant vien tik su išankstiniu užsiangažavimu kritikai,  o specialiai nusiteikus įžvelgti didingumo povyzą  V.Čmilytės-Nielsen veikloje, įpusėjus jos kadencijai, būtų galima pasakyti kažką panašaus į tai, kad ji yra visų Lietuvos gėjų ir lesbiečių politinė motinėlė.  Tačiau, kaip atrodo,  dabartinė Seimo pirmininkė nėra iki tokio kraštutinio lygio indoktrinacijos auka, kaip dedasi viešumoje,  kaip atrodo bent man,  gėjai ir lesbietės jai, žaidžiančiai truputėlį kitokio pobūdžio šachmatų partijai,  yra tik tokio žaidimo patrankų mėsa.

Nepraleisiu progos dar kartą pastebėti, kad labiausiai liūdina, jog bendrapiliečiai LGBT bendruomenės žmonės, siekdami apginti savo pagristus ir nepagrįstus interesus,  dangstosi žmogaus teisių gynimo sąvoka, tokiu būdu kompromituodami šią sąvoką, bjauriai nususindami visą žmogaus teisių koncepto reljefą.  Įsiklausykite: J.Juškaitė skelbiasi esanti Lietuvos žmogaus teisių  centro vadove, kai kiekvienas iš tokio įvardijimo žodžių „Lietuva“, „žmogaus“, „teisės“, „ centras“ turi raktinę prigimtį,  o taip pasivadinusios organizacijos veiklos tikslai iš esmės, kaip atrodo bent man, yra labai siauri ir praktiniai, pajungti seksualinių mažumų interesų aptarnavimui, taigi suvedami į lovos reikalus. Truputėlį neskanu,  nesmagu ir nejauku. Kaip atrodo, čia yra kaip tik tas atvejis, kai su mikroskopu siekiama įkalti vinį.

  Kita vertus, siekdamas didesnio tarpusavio supratimo, įsivaizduodamas, kad galime būti vienas kitam reikalingi, noriu pasiūlyti dabartinei Seimo Lygių galimybių kontrolierei ginti ne tik berniukų bendrojo lavinimo mokyklose teisę dėvėti sijonus (ranka iš pasipiktinimo buvo parašiusi sifonus), bet taip pat ir visos vyriškos giminės prigimtinę teisę šlapytis stovint.  Visi esme girdėję istoriją apie tai, kad viename didmiesčio darželyje auklėtoja versdavo taip pat ir vyriškos lyties mažuosius ponaičius sėsti ant klozeto dėl mažo reikalo, kad neprilaistytų aplinkui…  Tačiau esu girdėjęs dar baisesnę istoriją, kad šiandien visiems mums gerai žinoma scenos žvaigždė lygiai tą patį ir dėl tos pačios priežasties prievartauja daryti savo draugus, pakviestus į  alaus balių jo namuose. Išrašykite jam papeikimą, mieloji!

  Jeigu įsivaizduojate, kad lesbietėmis save laikančios moterys yra labiau vyriškos moterys,  jums tikriausiai nesunku bus įsivaizduoti ir tai, kad jos gali pasitarnauti karo mūšiuose,  mažiau nei įprasta tarp moterų bijodamos sprogimų iš švilpiančių kulkų, tvarstant sužeistuosius, išnešant juos iš kovos lauko.  Tačiau šio straipsnelio herojės yra labai moteriškos moterys, nors drąsos joms netrūksta. Apskritai toks įsitikinimas, kad moterys yra mažiau drąsios nei vyrai, yra tik apgailėtinas štampas. Kita vertus, kaip atrodo šių eilučių autoriui, meilės reikaluose dar svarbesnis dalykas už viešinimosi drąsą yra sugebėjimas išsaugoti diskretiškumą.

  Lengvai įsivaizduoju, kad ne vienas skaitytojas pasakys, kad čia aptariamos problemos yra sukurtos žemo lygio skonio, taigi ir kalbėti apie panašius reikalus gali tik blogo skonio vedamas kalbėtojas, nesuprantantis, kad tokiu atveju protingas žmogus būtų linkęs patylėti.

Kita vertus, gerai žinau, kad niekas kitas man nepadės, taigi pats privalau bent pabadyti stabdyti su nedidele sėkmės galimybe totalinį viešojo eterio užteršimą ideologiniais pažangizmo marazmais, kai gyvenimo ideologinis užnuodijimas jau pradeda lenkti net sovietinius laikus.

Galiausiai galiu užtikrinti bent tai, kad čia leidau sau pasisakyti plačiau nei planavau iš pradžių, vedamas ne nesutramdytos neapykantos, o, priešingai,  greičiau pastūmėtas kalbėti kažkokios nesuvaldytos ilgesingos meilės ir gėlos.

P.S.  Iš visų jėgų stengiausi nutylėti, tačiau, nepavykus, pastebėsiu jau po to, kas parašyta, jog pagieža kunkuliuojantis posakis apie G.  Nausėdą „aukštas ir gražus“ tikriausiai yra sugalvotas politinių lesbiečių arba ekvivalentiškos sąmonės žmonių, kurie yra įsitikinę, kad Lietuvos prezidentu labiau derėtų būti kupriui, t. y. dvasiškai ar fiziškai luošam žmogui.