Kard. Sigitas Tamkevičius SJ. Maldai iškeltos rankos – XXIX eilinis sekmadienis

Žmogui, neturinčiam išankstinio nusistatymo prieš tikėjimą, tikėti į Dievą, kaip pasaulio ir žmogaus Kūrėją, nesunku. Matydamas pasaulio grožį ir tvarką, jis suvokia, kad visa tai nėra atsiradę atsitiktinai evoliucijos keliu, bet sukurta be galo galingo ir išmintingo Kūrėjo.

Jeigu yra Kūrėjas, o mes – jo kūriniai, tuomet lengvai suprantame, kad tarp Kūrėjo ir kūrinių turi būti kažkoks artimas santykis, panašus į tėvų ir vaikų santykį. Čia mums į pagalbą ateina ir Šventoji istorija, pasakodama apie žmonių sukūrimą ir tolesnę jų kelionę šios žemės keliais.

Išėjimo knyga pasakoja apie izraeliečių kelionę iš nelaisvės į Pažadėtąją žemę ir toje kelionėje nuolat patiriamą Dievo globą. Mozė dažnai kreipdavosi į Dievą, prašydamas pagalbos: maisto, vandens ar pergalės prieš sutiktus priešus. Šį, dvidešimt devintąjį, eilinį metų sekmadienį girdime pasakojimą, kaip izraeliečiai kovojo su amalekitais, o Mozė tuo metu meldėsi, iki kova buvo laimėta. Kai Mozė pavargo, jo bendražygiai Aaronas ir Huras palaikė maldai iškeltas jo rankas.

Maldai iškeltos Mozės rankos primena, kaip ir mes turime elgtis susidurdami su blogiu. Visi turime patirties, kad blogis dažnai atakuoja, bandydamas mus užvaldyti, ir kad nelengva tam priešintis. Tokiais atvejais Jėzus drąsina: „Nejaugi Dievas neapgintų savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18,7).

Kalbant apie maldą, gali kilti klausimas, kodėl reikia prašyti Dievo pagalbos, jei jis mus myli ir žino, ko mums reikia. Taip, Dievas tikrai žino, ko mums reikia ir tikrai mus myli, bet jis nieko nedaro, ko mes nenorime. Šitaip, gerbdamas mūsų laisvę, jis mus išaukština. Dievas nesielgia kaip diktatorius, primetantis valdiniams savo valią; jis yra Tėvas, davęs žmogui laisvą valią ir niekada jos nepažeidžiantis. Tai nepaprastas žmogaus išaukštinimas – žmogus net Dievui gali pasakyti: „ne!“

Kokia turi būti mūsų malda? Pats Jėzus, mokinių paprašytas pamokyti melstis, mokė kreiptis į Dievą kaip į savo Tėvą ir išsakyti jam svarbiausius prašymus (plg. Lk 11, 1–4). Maldoje „Tėve mūsų“ – ją moka visi krikščionys, – labai tiksliai išdėstyta, ko melsdamiesi turime prašyti. Pirmiausia mums turi rūpėti tai, kas svarbiausia, todėl meldžiame: „Tėve <…> teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje“, ir tik po to prašome „kasdienės duonos“, t. y. to, ko mums reikia kaip duonos, ir kad atleistų mūsų kaltes bei saugotų nuo blogio.

Kai kas maldą supranta tik kaip prašymus, išsakomus Dievui savais žodžiais ar kitų sukurtais maldų tekstais. Iš tikrųjų, meldžiantis reikia ne tik kalbėti, bet ir klausytis, ką Dievas nori mums pasakyti. Jėzus patarė: „Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“ (Mt 6, 6). Melstis kambarėlyje reiškia susikurti tylą, kurioje galėtume ne tik išsakyti Dievui savo prašymus, bet ir išgirsti jo balsą. Todėl labai patariama asmeninė malda su Šventuoju Raštu: jį skaitydami, tyloje apmąstome, ką Dievas nori mums pasakyti.

Kokia yra mūsų malda, toks yra ir mūsų tikėjimas, o koks tikėjimas, toks ir gyvenimas, todėl nepaliaukime mokytis gerai melstis.