Jonas Jasaitis. Dabartinės kartos atsakomybė

Mūsų tautai tenkantys išbandymai jau seniai peržengė savos valstybės ribas. Nors ir geriausiai matome, kad yra savame kieme arba šalia jo, bet vis dažniau tenka vertinti, kas vyksta ten – už mūsų akiračio. Nors esame pripratinti prie minties, kad popiežiai neklysta, bet kai kurie dabartinio Popiežiaus pasisakymai parodė, kad provincialusis užsisklendimas neaplenkia net tokio lygio asmenybių.

Akivaizdu, kad Lotynų Amerikoje susiformavusio dvasininko turimas šiandieninės Europos suvokimas nebuvo išsamus, bet panašu, kad jis sparčiai keičiasi, žvelgiant iš Romos. O ką jau ir bekalbėti apie kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Prancūzijos, veikėjų akiratį.

Nors pasaulinio karo išvakarių griausmas – vis garsesnis, ne vienas iš jų vis dar tebemano, kad pavojai jo tėvynainius aplenks arba juos galima sumažinti, kai kam … paskambinus ir pasikalbėjus telefonu. Tuo tarpu, kol kažkas vis dar trypčioja, vadovaudamasis tokiomis tuščių vilčių nuotaikomis, kiti – besitikintys visą pasaulį užvaldyti, jau rimtai planuoja, kada verta paleisti „paskutinio teismo dienos“ raketas.

Dirbdamas JAV, turėjau daug progų išsiaiškinti, ką įvairaus lygio ar sluoksnio atstovai žino apie Antrąjį pasaulinį karą. Pasibaisėtina, bet dauguma jų žinojo tik … holokaustą.

Masiniai šeimų su mažyčiais vaikais ir vos judančiais seneliais trėmimai – deportacijos, mirties stovyklų – gulagų sistema, absurdiškos statybos amžinojo įšalo žemėje, kurias vykdyti buvo panaudoti suvaryti kaliniai, o tos statybos nuklotos nukankintųjų kaulais – visa tai buvo jiems negirdėtos sąvokos ir procesai. Išgirdę atsakymą į klausimą „Iš kurios tu valstybės? – „Lithuanian“, sumišę perklausdavo: „Ukrainian“.

Bet nereikia vien pavyzdžių iš už Atlanto. Pasidomėkime, ką apie Lietuvą žino norvegai ir švedai, net ir suomiai. Įsitikinsime, kad kolektyvinė tautų sąmonė daug kur užpildyta sovietinės propagandos, o dabar jau ir globalizmo parengtais stereotipais.

Kodėl taip stengiamasi nutylėti, ar bent sumenkinti Baltijos kelio reikšmę, vis kartojant, kad esą tik M. Gorbačiovo reformos leido sugriauti Berlyno sieną? Kodėl apie tokį masinį sovietinės sistemos sienos perėjimą kaip „Europos kelias“ vis mažiau žinoma net Lietuvoje? Kodėl pirmakursis, žvelgdamas trijų dienų amžiaus veršelio akimis, paprašytas įvertinti nepriklausomybės atkūrimą, klausia: „Dėstytojau, o nuo ko mes buvome priklausomi?“  Paprašius įvardinti Sąjūdžio veiklos organizatorius, tik retas išlemena porą pavardžių, kartais net nesusijusių su Sąjūdžiu.

Ar kada nors galėjote įsivaizduoti, kad švietimo (ir dar visokių kitų sričių) ministerijai vadovaus asmenys, nelabai suprantantys, kas yra edukologija, didaktika, hodegedika ir pan., kad vadinamosios Švietimo tarybos nariai apie švietimą žino tik tiek, kad kažkada patys mokėsi bendrojo ugdymo mokykloje? O sveikatos apsaugos sistemai bandys vadovauti žmogelis, kurio žinios apie sveikatos apsaugą apsiriboja slogos gydymosi patirtimi? Kad teisėtvarkai diriguos bakalaurė, rašanti skundus apie teisės profesorių? Ekonomikos problemas rimtu veidu televizoriaus ekrane aptarinės „lengvųjų narkotikų liberalizavimo“ šalininkė, kurios kolegos vis agresyviau reikalauja panaikinti visus praeitoje kadencijoje priimtus ir visuotinio pritarimo sulaukusius alkoholio vartojimo apribojimus?

Gal šios neva novatoriškos grupuotės atstovai yra įsitikinę, kad valstybės ūkis suklestės, priėmus „civilinę partnerystę“ įteisinančius juridinius aktus? Nejaugi jie mano, jog būtent dabar reikia priiminėti tokias nuostatas, kurioms nepritaria 80 proc. valstybės piliečių? Jau net kai kuriuose Seimo komitetuose kilo pasibaisėjimas pamačius, kad valstybės pažangos strategijų vizijose nebeliko sąvokų: tauta, valstybė, tautos kultūros paveldas, valstybinės kalbos apsauga ir pan. Kažkur į gilią nebūtį nugrimzdo „keturių milijonų lietuvių“ vizija, puoselėta 1988-1991-aisiais, o statistikos specialistai primena: „Mūsų jau nebėra nė 2,7 milijono.“

Trečiasis pasaulinis karas jau plečiasi net keliomis kryptimis, tačiau rimtų veiksmų stabdyti jo plitimą vis dar pasigendame. Apsiriboti tik pagalba niekšų užpultai Ukrainai nepakanka: vienos tautos kraujo upė vis kurstomo karo gaisro neužlies. Žlungant vis naujoms Rusijos avantiūroms, Kremliaus chuntos vadeiva darosi vis pavojingesnis.

Nors besąlyginės kapituliacijos ir visuotinio tribunolo kirvis dar nepalietė jo sprando, bet nuojauta, kad kirvio išvengti nebepavyks, jau stiprėja. O tai didina šio išsigimėlio nerimą ir baimę. Nuostata, kad jis nebeturi ko prarasti, auga sulig kiekviena diena. Laimei, kad kiekviena jo planuojama niekšybė išryškėja, dar nespėjus jos įvykdyti. Laukti, kad KGB augintinis – niekšų gaujos atstovas apsigalvos ir nutrauks kitų (ir savosios tautos) žudynes – nerealu. Todėl būtent mūsų kartai teks prisiimti atsakomybę už savo šeimos, savo namų, savo tautos išlikimą. Reikia įsisąmoninti, kad tik visuotinė, visos šalies teritorijos gynyba Ukrainai padeda žlugdyti labai pavojingo nusikaltėlio siekius. Kito kelio nėra ir Lietuvai.

Kokie susipainioję bebūtų dabartiniai valdantieji, jie turi kuo greičiau atsipeikėti ir pagaliau spręsti tai, kas svarbiausia jų šiandieninėje darbotvarkėje: kainų kilimo aferos suvaldymas, iki beprotybės išaugusios korupcijos valdymo struktūrose sustabdymas ir viso biurokratinio aparato sumažinimas „ne procentais, o kartais“. Visuotinės švietimo sistemos atkūrimas, nebedelsiant pertvarkant mokymo programas ir vadovėlius, sugrąžinant mokyklas link šeimos (abiejų tėvų pareigos ir atsakomybės) ir vietos bendruomenės.

Tenka dar ir dar kartą priminti Pirmosios Respublikos vykdytą švietimo sistemos pažangos programą, kurios žingsnius matome išlikusius iki šiandien: kai valstybė neturėjo jokių „ES paramos fondų“, o valstybės skolos niekas neleido didinti, Lietuva kiekvienoje gyvenvietėje statė pradžios mokyklas, iš išorės mažai besiskiriančias nuo vidutinio ūkininko trobos: viename jos gale – 1-2 klasės, koridoriuje – rūbinė, už jos – virtuvėlė mokinukams pamaitinti, o kitame butas mokytojai. Ten dar daug ko trūko, ypač žvelgiant šių dienų akimis, bet sėkmė ateina tik po sunkios pradžios, pasiektos savomis jėgomis. Tik tokia mokykla bus bendruomenės mylima – jos šviesos židinys. Bet ano laiko mokyklėlių pastatuose jau seniai nebevedamos pamokos.

O dabar pasižiūrėkime, kiek Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius uždaryta ne tik pradinių, bet ir aštuonmečių ir net vidurinių mokyklų. Kiek liko moksleivių ir mokytojų, kada turėjome tokį pedagogų stygių? Visiems, vapaliojantiems apie elitines „tūkstantmečio“ mokyklas, pirmiausiai reikia atsakyti sau: kokio rezultato iš mokyklų tikitės: bedvasio „pasaulio piliečio“ ar kiekvieną gimtinės centimetrą ginti pasirengusio pilietinės tautos nario?

Tos vis liūdniau garsėjančios ministerijos klerkai nuolat kartoja: „tarptautiškumas“, „tarptautiškumas“… O kur tautiškumas ir valstybiškumas? Kiekvienos valstybės mokyklos modelis yra ne bedvasė kažkieno (suomių, estų, vokiečių ir pan.) kopija, o tautos interesus atspindinti tvirtovė. Todėl nebereikia net stebėtis, kad vėl ir vėl ištempiamos seniai nuvalkiotos 1-2 universitetų idėjos, paliekančios regionus be gyvybiškai jiems būtinų specialistų. Optimizatoriams nesuvokiama net Alma Mater sąvoka, vienijanti tūkstančius jos auklėtinių, išugdytų per dešimtmečius. Pasižiūrėkime, kiek lėšų sunaudota optimizacijai, o kiek iššvaistyta, kiek aukštojo mokslo sistemai priklausiusio turto prarasta. Ar buvo siekta, kad tūkstančius ir milijonus kainavęs inventorius būtų ‚nurašytas“, o memorialinėse auditorijose driektųsi voratinkliai? Kurioje dar kitoje pasaulio valstybėje yra uždarytas pedagogus valstybei rengęs universitetas, o kitame – optimizuotame – beveik viskas pradėta … nuo nulio?

Bet švietimas – tik viena suniokota sritis. Vis labiau „optimizuojame“ ir gamybą. Šitiek prirašyta apie sveiką gyvenseną, trumpąsias maisto tiekimo grandines, „žaliąją“ ekonomiką, o vis atviriau sakoma, kad Lietuvos pieno ūkiai jau priversti bankrutuoti, kad pieną… importuosime iš Latvijos ir Estijos. Jei nepakaks, lenkai atveš. Kodėl jiems apsimoka plėtoti pienininkystę, o mums – nuostolinga? Ar šimtus ir tūkstančius kilometrų kasdien švilpiančios „fūros“, aprūpintos milžiniškais kuro bakais mažiau teršia aplinką, negu kelios lietuvio ūkininko karvutės? Ar jomis atvežtas maistas tikrai yra šviežias, ekologiškas ir t. t.? Pagaliau, ar sutrikus šiai tiekimo sistemai dar būtų likę gyventojų, kurie ne tik žino šviežių salotų, agurkų ir pomidorų skonį, bet ir geba jais apsirūpinti?

Kas dabartinių valdančiųjų komandoje suvokia, kad gerovės valstybės esmė – patenkinti bazinius socialinius visuomenės poreikius, o tokių poreikių tenkinimą geriausiai vykdo patys piliečiai. Reikia tik jiems netrukdyti.

Bus daugiau

Autorius yra „Mokslo Lietuva“ vyr. redaktorius