Edvardas Čiuldė. Laisvos šalies nelaisva spauda

Pirmaisiais savo prezidentinės kadencijos metais Gitanas Nausėda yra parodęs kelis labai drovius palankumo gestus lietuviškos dvasios palaikymo linkme. Tiesą sakant, tokį savo palankumą naujai išrinktas prezidentas pademonstravo nepaprastai atsargiai, užuomazginiu pavidalu, beveik nepastebimai.

Galima daiktas, prezidentas G. Nausėda kažką dar bylojo iš inercijos, nes nepriklausomos Lietuvos laikais, imtinai iki mūsų dienų, buvo įprasta tautinės kultūros ugdymą suprasti kaip ypatingai svarbią užduotį, tautiškumą – kaip godotiną vertybę.

Ar Jūs prisimenate tuos romantiškus laisvos ir kūrybingos dvasios laikus šiandien, užstojus sutemų metui Lietuvoje, a?

Dvasios perversmo arba, greičiau, nuosmūkio pradžią simboliškai pažymi tokio žurnalisto Vytautui Bruverio puldinėjimai ir bandymas priremti G.Nausėdą prie sienos, grasinant Lietuvos prezidentui tarptautine izoliacija dėl minėtų reveransų. Nesunku suprasti, kad V. Bruveris pagrasino užsiundysiąs „ant Lietuvos“ sionistines organizacijas, tikėdamasis, kad mūsų šalyje dar yra gyvas mitas apie tokių susivienijimų milžinišką įtaką pasaulio reikaluose.

Ar pats V.Bruvelis yra toks įtakingas kaip dedasi, nežinau, tačiau senąjį posakį apie komplektacijos būtinybę jau būtų galima pakeisti eufemizmu apie reikalą turėti bruverio akis.

Vėl prisiminiau V.Bruverį, perskaitęs pranešimą apie tai, kad šis žurnalistas yra paskirtas BNS vyriausiuoju redaktoriumi. Apipjaustytos tiesos ilgai laukti neteko, šios telegramų agentūros pateiktame sociologinio tyrimo aptarime iškalbingai nutylint, kad rugsėjo mėnesio duomenimis Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija, t. y. du valdančiosios koalicijos kolosai neperžengė išganingos 5% populiarumo ribos.

Kalbu apie tą patį G.Bruverį, kuris Azovo bataliono vyrus vadino naciais (po to dėjosi jų draugu) ir bandė išpiršti Lietuvai Viktoriją Čmilytę – Nielsen kaip labiausiai tinkamą kandidatę kituose prezidento rinkimuose. Pastarojo atvejo kitaip nei bandymu įpiršti mums užnuodytą tortą negaliu pavadinti.

Tačiau, tiesą sakant, čia V.Bruveris yra beveik niekuo dėtas arba geriausiu atveju – tik vaizdi iliustracija to, kad Lietuvos žiniasklaidą užbambusia ir nelaisva daro užsienio kapitalo vadeliojimas, toks žiniasklaidos pašalinis dirigavimas, kuriam mažiausiai rūpi laisvo žodžio puoselėjimo idealai. Kokių šalių tai kapitalas, kokios tokių investicijų Lietuvoje intencijos? Žinia, jokių tyrimų šia kryptimi mūsų padangėje nėra.

Kaip atrodo bent man, šios problemos aiškus artikuliavimas yra nacionalinio saugumo užduotis Nr.1, to nederėtų užmiršti net grėsmės iš rytų fone. Toks kapitalas Lietuvos žiniasklaidoje neteikia jokių saugumo garantijų, o jo takumas, be visa ko kito, rodo dar ir tai, kad neretai toks kapitalas tik pašildo vietą būsimiesiems akcijų valdytojams, panašiai kaip savo laiku bandantis demokratiškai išrodyti Rusijos prezidento poste Medvedevas pašildė vietą Putinui.

Laisvas žodis yra visų demokratinės šalies žmonių resursas, o užsienio kapitalo dominavimas net iš pažiūros demokratinėje šalyje sukuria milžinišką nelaisvos spaudos infrastruktūrą, nukreiptą į vergo sąmonės užganėdinimą.

Dar prisimenu tuos laikus, kai žiniasklaida buvo reitingų viršūnėse, aukščiau net už gaisrininkus, dabar žurnalistikos prestižas nusmuko tiek, kad žmogui jau gėda prisipažinti dirbančiu dienraštyje ar TV kanaluose, ar ne?

Klausiate – kodėl Lietuvos žiniasklaidoje didina apsukas homoseksualumo propaganda?

Kaip atrodo bent man, gėjų ir lesbiečių subkultūros įskiepijimas žiniasklaidos valdymo ir reguliavimo sferoje yra bandymas užsitikrinti, kad iš žiniasklaidos priemonių būtų galutinai išguita lietuviškumo dvasia. Užsiangažavimo platinant homoseksualizmo idėjas demonstravimas taip pat yra žurnalisto lojalumo tokiam užsienio kapitalui, valdančiam visą Lietuvos žiniasklaidos masyvą, testas.

Už šnipinėjimą nuteisto Paleckio pasekėjai įkūrė asociaciją „Už Taiką“ ar kažkaip panašiai pavadindami savo susivienijimą. Teisėtai reikalaujama uždrausti šios organizacijos veiklą, nes ji užsiima visiškai kitais dalykėliais nei yra skelbiama steigimo dokumentuose.

Niekas nesiginčys, kad Paleckio sėbrų veikla yra kenkėjiška, nukreipta prieš Lietuvą. Kita vertus, kaip atrodo man, VU rektorius Rimvydas Petrauskas, iš aukščiausių tribūnų skelbiantis, kad lietuviška tapatybė yra Lietuvos pažangos stabdis, kenkia Lietuvai nepalyginamai didesniu laipsniu nei už šnipinėjimą nuteisto veikėjo bendraminčiai, toli juos lenkdamas savo ištarų nešvankumu. R. Petrauskas taip pat nesilaiko steigimo sutarties, o būtent universiteto statute įrašyto priesako tarnauti Tautai ir valstybei.

Net ir laisva, kaip atrodė, šalis dėl gremėzdišku tampančiu nelaisvos spaudos fenomeno, laikui bėgant gali pavirsti daugiau ar mažiau nelaisva šalimi. Ar jūs labai nustebote, ką tik sužinoję faktą, kad VU rektorius ir Lietuvos saugumo departamento direktorius pasirašė bendradarbiavimo sutartį? Viskas stoja į savo vietas ir atrodo nepriekaištingai loginiu požiūriu, jeigu šią sutartį imsime traktuoti kaip antrosios Lietuvos respublikos pabaigos įtvirtinimo dokumentą, kaip visiškos kapituliacijos aktą.