Edvardas Čiuldė. Nekonstitucinės Respublikos vargadieniai

Tai tikrai ne proginis straipsnelis, parašytas artėjant Konstitucijos dienai, kuri, jeigu neklystu, pas mus yra švenčiama Spalio 25 d. Apie mūsų Konstitucijos vargus aplinkybių esu verčiamas pagalvoti beveik kiekvieną dieną, todėl visa tai, ką parašau pastaruoju metu, siekdamas prakalbinti skaitytoją, vienaip ar kitaip siejasi su Konstitucijos mūsų padangėje derealizacija.

Taigi, kaip atrodo, Konstitucijos diena ateis ir praeis, tačiau nekonstitucinė LR padėtis užstojo ilgam, galimai iki pat mūsų dienų pabaigos.

Nėra jokių abejonių, kad net konstitucinė monarchija yra nepalyginamai geresnė išeitis nei nekonstitucinė Respublika.

Tikriausiai jau nėra jokio reikalo priešpriešinti, kaip kartais mėgstama daryti, Konstitucijos dvasią ir raidę, nes tokiu atveju, kai yra pažeidžiamas arba net išgriaunamas Konstitucijos substancinis pagrindas, atskirų Konstitucijos punktų tolesni pažeidimai vyksta tarsi ir nepastebimai arba kaip savaime suprantamas dalykas.

Seimas be didesnių skrupulų gali priimti nutarimą, nežiūrint to paties Seimo juridinio skyriaus perspėjimo, kad tai yra prieštaraujantis Konstitucijai aktas. Tačiau yra dar patogesnis Konstitucijos nureikšminimo kelias, kuriuo, kaip atrodo bent man, iki galo nuėjo toks Žalimas, savo buvimo Konstitucinio teismo (KT) pirmininku kadencijų su trupučiuku metu. Žalimo vadovaujamas ir jo pavyzdžio įkvėptas KT teismas parodė neįtikėtinus sugebėjimus prisitaikyti, žvėriškos konjunktūros labui taip išvartydamas atskirus Konstitucijos punktus, kad balta padaroma juoda ir atvirkščiai. Žinoma, čia visų pirma turiu galvoje KT pateiktą Šeimos sampratos išaiškinimą, gaunant diametraliai priešingas išvadas nei yra užrašyta Konstitucijoje juodu ant balto.

Ar sakote, kad Konstitucija pati savaime turėtų evoliucionuoti arba kitaip privalėtų būti kaskart atnaujinama, tarkime, KT teisėjų konjunktūrinių išaiškinimų pagrindu?

Tačiau jie iš tiesų kartais elgiasi taip įžūliai, tarsi bandytų ryškiomis kekšės spalvomis išdažyti lavoną, neatsiklausę jo valios. Žinia, miegančiąją gražuolę gali prikelti bučinys, tačiau yra ir tokių pabučiavimų, kurie pražudo.

Taigi tikriausiai neatsitiktinai Žalimas liaudyje, tautoje įgijo „Konstitucinio Žalimo“ pravardę. Anas kaip pitbulis, demonstruodamas žvėrišką principingumą, gali viešai reikalauti uždaryti į belangę visus prorusiškai nusiteikusius mulkius, nekvaršindamas sau galvos, kad jo paties kontraversiška veikla Konstitucijos sargyboje, kaip atrodo bent man, jau pramušė skylę laivelio dugne ir galiausiai užtraukia nepalyginamai didesnius pavojus mums visiems.

Kaip jau ne kartą esu atkreipęs dėmesį, tokią skylę valstybės laivo dugne įsijautęs platina taip pat ir VU rektorius Rimvydas Petrauskas, nepraleisdamas nė menkiausios progos paskelbti savo niekam neprilygstantį atradimą, kad lietuviška tautinė tapatybė yra didžiausia Lietuvos valstybės pažangos kliūtis. Taigi tikriausiai neatsitiktinai minėtas VU rektorius neseniai pasirašė bendradarbiavimo sutartį su LR Saugumo departamento direktoriumi, ar ne? Tai iš tiesų yra prikišamai simbolinis žengimo į niekur nekonstituciniu keliu aktas arba galimai žaisminga saugumo departavimo iš mūsų gyvenimo toli toli instaliacija.

LR Konstitucijos substancinis pagrindas yra Preambulėje įrašytas postulatas, kad lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę ir skelbia šią Konstituciją. Neseniai toks ponas A., prisistatantis kaip vienas iš Konstitucijos tėvų, TV laidoje „Panorama“ pareiškė, kad LR Konstitucijos preambulėje vietoj žodžių darinio „lietuvių tauta“ galėjo būti įrašyta „Lietuvos tauta“, tai esą niekam nebūtų pakenkę. Tokiu būdu esame pratinami prie minties, kad ir Konstitucijos žodžiai toli gražu nėra iškalti ant uolos, galiausiai yra atsitiktiniai, neaišku kaip prasprūdę žmogaus kalboje žodžiai.

Žinia, pats pasaulis yra atsitiktinis darinys, tačiau tai nereikia, kad dėl to privalome nusiskandinti reliatyvizmo jūroje, taip ir nepabandę pasiekti atsparos taško bent pirštų galiukais.

Tas pats ponas A. tvirtina, kad Konstitucijos žodžiai apie atvirą visuomenę, neleidžia sakyti, kad „tautinė mintis yra Lietuvos ateitis“ (kabutėse paimti žodžiai pono A. buvo ištarti su didingu sarkazmu).

Tačiau jokios paslapties čia iš tiesų ir nėra, visa esmė matosi kaip ant delno arba kaip vasaros saulės nutviekstas upelio dugnas. Jeigu kalbama apie Lietuvos ateitį, tai tautinė mintis neabejotinai yra visa ko pagrindas, kitaip nepasakysi. Tačiau jeigu Lietuvos vietoje yra įsivaizduojama Šiaurinė gubernija, kolonistų apgyvendinimo ar persiuntimo punktas be pavadinimo, kokiam nors departamentui priskirta teritorija Nr. toks ar kitoks, bevardis draustinis, tai, orientuojantis į tokią pažangos viziją, tautinė mintis yra lygiai taip pat nereikalinga kaip kiaulių bandai tuščiai išbarstyti perlai.

Toks Arkadijus Vinokuras sako, kad Lietuva be ES teisyno jam būtų tik žemės gabalas. Kas be ko, žodis „gabalas“ čia yra ištariamas su gerai žinomo lietuviško frazeologizmo intonacijomis, taigi bent tiek ilgai gyvendamas Lietuvoje šis žmogus įgijo savitą koloritą, persismelkė čia pavasariais pradedamų dirbti žemės plotų aromatais, niekur nuo to nepabėgsi.

Tačiau mūsų oponentai niekados taip ir nesugebės atsakyti į klausimą – kam išvis mums buvo reikalinga nepriklausomybė, jeigu viskas privalo užsibaigti tokiu liūdnu akordu?

Žiūrėkime dar giliau į praeitį – kokiam tikslui tarnavo, kam reikalingi buvo varpininkai, aušrininkai, Vasario 16-osios Lietuva, partizanų kare dėl nepriklausomybės sudėtos aukos?

Mūsų oponentų minčių loginė seka verčia juos pripažinti, kad visa tai buvo beprasmiškos aukos, tuščias arba greičiau kvailas laiko gaišimas. Taip jie galvoja, pagal tokį imperatyvą veikia, net ir tokiu atveju, kai pasakę A, kai kurie iš jų dar delsia ištarti B. Tačiau, kaip matėme, kai kurie iš jų jau nemato jokio reikalo dėl diskretiškumo ilgiau delsti, nepasakant visko iki galo.

Tačiau – ką apie tai mano paskutinis lietuvis, a?