Ramūnas Aušrotas. Politinių ambicijų įkaitai

Autorius yra teisininkas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Netoli mano gyvenamosios vietos esančiame Paluknyje dėl ŠSMM vykdomos mokyklų tinklo optimizacijos vajaus susiformavo itin skaudus pūlinys. Ten turime dvi iš esmės viename mokyklos pastate veikiančias mokyklas: lenkiškąją Longino Komolovskio gimnaziją ir lietuviškąją Medeinos gimnaziją. Abi jos, griežtai taikant 2021 m. ŠSMM priimtas Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo taisykles turėtų užsidaryti, nes nė viena, net ir pritaikius taisyklėse numatytą išimtį, leidžiančią tam tikrais atvejais sudaryti tik vieną gimnazijos klasę, neturi 21 mokinio.

Sakysite klausimas yra paprastas - sujungti jas į vieną ir problema išspręsta. Tačiau čia išlenda tautinis klausimas, jis - visada politinis, reikalaujantis diplomatinio delikatumo. Tačiau bėda ta, kad aistras kursto vietos politika. Visiems žinoma, jog Longino Komolovskio gimnazijos direktorė yra politiko Jaroslovo Narkievičiaus giminaitė. Šis politikas per 2021 m. Trakų rajono savivaldybės mero rinkimus metė iššūkį liberalų kandidatui Andriui Šatavičiui, ir vos nelaimėjo. Šito Trakų liberalai nepamiršo.

Po rinkimų buvo išformuota su LLRA-KŠS turėta koalicija, vicemero posto neteko Marija Puč, o jos vietą užėmė iki tol opozicijoje buvusi TS-LKD, kurios kandidatas į merus Jonas Kietavičius parėmė liberalą antrame ture. O ŠSMM pradėjus mokyklų tinklo pertvarkos projektą, vietos politikams atsirado gera proga atkeršyti lenkų bendruomenei per mokyklų uždarymą.

Kad tai nėra tik lenkiškojo nacionalizmo klausimas, įrodo paskutiniai įvykiai. Spręsdama ne tik Trakų, bet ir kituose rajonuose esančių tautinių mokyklų problemas, ŠSMM į galutinį mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių variantą įdėjo nuostatą, jog viena gimnazinė klasė gali būti sudaroma ir gyvenamojoje vietovėje esančiose dviejose ar trijose gimnazijose, vykdančiose akredituotą vidurinio ugdymo programą skirtingomis mokomosiomis kalbomis (Taisyklų 26.11.1. p.). Sakant paprastai, tai reiškia, kad jei mokyklų bendruomenės sutinka, galima nesujungiant mokyklų popieriuje sujungti klases ir vykdyti bendrą ugdymo planą, taip įgyvendinant vidurinio ugdymo programą.

Šį variantą, nenaikinant lenkiškos mokyklos ir neprijungiant jos prie Lentvario Henriko Sienkevičiaus gimnazijos, pasiūlė Paluknio “Diemedžio” bendruomenė.  Lenkų bendruomenei su šiuo pasiūlymu sutiko. Įdomu tai, kad klasės sujungimui, kaip rodo mano šaltiniai, iš esmės neprieštarauja ir lietuvių vaikų tėvai. Tačiau jam priešinasi Paluknio “Medeinos” gimnazijos direktorius, išsiuntinėjęs mokyklos mokiniams ir jų tėvams laišką, raginantį nepasirašyti po prašymu ugdymą organizuoti tokia forma. Kodėl, nors ir ši mokykla neblizga gimnazistų skaičiumi?

Manytina, jog direktorius siekia pasinaudoti kita tose pačiose mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklėse numatyta išimtimi, leidžiančia formuoti vieną gimnazinę klasę kaimo gyvenamojoje vietovėje esančioje gimnazijoje lietuvių kalba (26.11.7). Tuo tikslu surastas vienas trūkstamas gimnazinės klasės mokinys, važinėjantis į Paluknį iš … Grigiškių.

Čia tenka pastebėti, jog Trakų švietimo sistema dar nuo buvusios Trakų merės E. Rudelienės laikų yra suaugusi su švietimo sistema. Laikyti mokyklas už meškerės liberalams leidžia tai, jog pagal Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybės funkcija yra savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 metų mokymosi pagal privalomojo švietimo programas užtikrinimas (VSĮ 6 str. 1 d. 5 p.), kas, be kitų dalykų, reiškia, jog savivaldybė kofinansuoja švietimo įstaigų veiklą. Šį finansavimą, be kitų dalykų,  sudaro ir lėšos skirtos jungtinių klasių išlaikymui, o taip pat mokyklos ūkio išlaidos. Taigi, akivaizdu, kad mažos mokyklos yra itin priklausomos nuo savivaldybės malonės, o tiksliau - išmaldos. Todėl neatsitiktinai, šių mokyklų vadovai yra tylūs valdančiosios partijos rėmėjai, o ne vienas administracijos darbuotojas ir šios partijos narys (pažiūrėkite paskutinį liberalų kandidatų į Trakų savivaldybės tarybos narius sąrašą). Tą mačiau pernai, lankydamasis Onuškyje, Aukštadvaryje, Senuosiuose Trakuose ir Paluknyje.

Ir čia reikia pasakyti, jog mokyklų “optimizacija”, kad ir ką bekalbėtų rajono politikai vietiniams švietimo įstaigų vadovams, savivaldybei yra naudinga, nes ji reiškia, kad iš savivaldybės biudžeto nereikės atseikėti pinigų “skęstančioms” mokykloms. Ir labai patogu atsakomybę permesti centrui, sakant, kad “čia ne mes, čia Vilnius”. O svarbiausia, ką reikia suvokti, yra tai, jog optimizacija yra vykdoma vietos bendruomenės sąskaita - kaštus, susijusius su tuo (apmiręs kultūrinis ir bendruomeninis gyvenimas, mokinių vežiojimas į centro mokyklas) turės prisiimti būtent ji.

Ir vieni susitaiko su tuo, kaip kad Onuškio mokyklos direktorė, ir leidžia Savo gimnazistus į Aukštadvario gimnaziją, o kiti - bando iš paskutiniųjų kovoti, išnaudodami ir politinius ryšius (Paluknio atvejis - dviems mokykloms tenka dalintis tos pačios bendruomenės vaikus).  Taip vietoje bendruomenėje bendru sutarimu priimamų sprendimų atsiranda manipuliavimas galia.

Iš tiesų, yra graudu, jog mažumos mokykloms tenka kovoti šiose “bado žaidynėse”. Ir čia nepakenks pridėti, jog mokyklų tinklo reformos negalima vertinti atskirai nuo konservatorių programoje įrašytos ir atėjus į valdžią pradėtos įgyvendinti Tūkstantmečio mokyklų idėjos. Kuriai įgyvendinti yra būtini materialiniai ir žmogiškieji ištekliai (mokiniai). O tam reikia šiuos išteklius sukaupti, ir forma, kaip tai galima padaryti yra mažų mokyklų uždarymas. Todėl, kad ir ką sakytų švietimo ministrė, šie projektai eina kartu.

Ir galiausiai viskas iš tikrųjų sukasi apie pinigus. Tūkstantmečio mokyklų projektas yra europiniai pinigai, kuriuos reikia įsisavinti. Ši paprastą kaip dvi kapeikos, ir tokį pat banalų motyvą puikiai atskleidžia LRT duotas Trakų vicemero J. Kietavičiaus interviu, kuriame jis aiškiai pripažįsta, jog nepatvirtinus Trakų savivaldybės mokyklų pertvarkos plano (o jis šiuo metu yra apskųstas teismui), nebus galima gauti pinigų Tūkstantmečio mokyklos projektui.

Kaip politikas nepritariu mokyklų fabrikų idėjai, ir manau, kad jie tik didins išsilavinimo netolygumus tarp mokinių. Arti gyvenamosios vietos esanti, kaimynystės ryšiais susijusi ir saugi mokymosi aplinka, kurioje iš esmės individualizuotas mokymas, kurioje kiekvienas vaikas yra matomas ir girdimas, yra geriausia, kas gali nutikti vaikui. Tuo įsitikinau leisdamas savo dukrą į nedidelę Trakų mokyklą.

Prieš tai pasisakiau, ir toliau pasisakysiu už švietimo sistemos decentralizaciją, kuri reiškia ne tik tai, kad sprendimus dėl mokyklų tinklo kūrimo priimtų ne ministerija, bet savivaldybė (kaip buvo iki 2003 m. Švietimo įstatymo, bet tai, kad tame kuo didesnį sprendžiamąjį balsą turėtų vietos bendruomenė. Realius pokyčius gali sąlygoti tik reali autonomija švietimo srityje, o ji yra įmanoma tik keičiant Vietos savivaldos įstatymą ir numatant, kad bendrojo lavinimo švietimo organizavimas yra savarankiška savivaldos funkcija.