Dominykas Vanhara. Apie Šimonytės atsistatydinimą

Ar Ingrida Šimonytė gali atsistatydinti po to, kai bus priimtas biudžetas? Politikos kuluaruose jau kuris laikas sklando kalbos, kad Ingrida Šimonytė po to, kai Seime bus priimtas biudžetas, dės ant stalo atsistatydinimo pareiškimą. Aišku, tokių gandų būdavo ir anksčiau, ir ne kartą, tačiau šį kartą esmė tokia, kad tokių gandų kategoriškai neigti nepuolė ir patys konservatorių atstovai, kas reiškia, jog šie gandai pagrindo turi.

O kodėl būtent po biudžeto priėmimo? Kaip jau esu anksčiau rašęs, dabartinis biudžeto projektas numato didžiulį biudžeto deficitą (4,9 proc.) prie ypač optimistinių prognozių, t.y. kad kitais metais Lietuvos BVP augs 1,6 proc., o infliacija bus 6 proc.

Stagnuojant pagrindinėms Lietuvos eksporto rinkoms, tikimybė Lietuvos BVP augimui yra nedidelė. Dauguma analitikų prognozuoja, kad bazinis scenarijus šiuo metu yra nedidelė recesija Lietuvoje kitais metais.

Analogiškai, 6 proc. dydžio infliacija, kai ECB drastiškai pradėjo kelti bazines palūkanų normas, dėl ko labai ženkliai išauga skolinimosi ir skolos aptarnavimo kaštai, yra taip pat ypač optimistinis scenarijus. Tuo labiau, kad kitais metais infliacija bus skaičiuojama nuo šių metų lygio, t.y. kai infliacija buvo rekordiškai aukšta. Dar daugiau, iš įvairių ekonomikos sričių gaunama statistika, kad, atėjus rudeniui, pradeda mažėti daugelio prekių ir paslaugų pardavimai. Kas reiškia, jog jau dabartinis kainų lygis vartotojams yra jau per didelis ir vartotojai pradeda taupyti ir vartoti mažiau. Galimybė pardavėjams toliau kelti kainas, ir pakankamai ženkliai, kas sukurtų 6 proc. metinę infliaciją kitais metais, atsirastų tik tuo atveju, jei žiema praeitų su ženkliai mažesniais komunaliniais mokėjimais, nei vartotojai tikisi, o taip pat jei kitais metais toliau ženkliai augtų atlyginimai bei kitos žmonių pajamos, kas stagnuojančios ekonomikos sąlygomis būtų sunkiai įgyvendinama.

Prie to dar pridėkime suplanuotą perteklinį SODROS biudžetą su ženkliai kylančiomis pensijomis ir kitomis socialinėmis išmokomis, kam reikėtų ir toliau mažėjančio nedarbo bei toliau ypač ženkliai augančių atlyginimų, kas irgi yra ypač optimistinis scenarijus.

Taigi, kaip jau minėjau, kitų metų biudžetas yra su didžiuliu deficitu prie ypač optimistinių prielaidų. O kai visos prielaidos yra ypač optimistinės, labai tikėtina, kad jos neišsipildys. Kas reiškia, jog tokio optimistinio biudžeto gali nepavykti įvykdyti, kas lemtų, jog ir taip didžiulis biudžeto deficitas būtų dar didesnis.

Bet didžiulis biudžeto deficitas yra tik trečdalis problemos. Antras trečdalis problemos yra tas, kad Lietuvos skolinimosi kaštai ženkliai auga. Dabar Lietuva 10 metų trukmei finansų rinkose jau skolinasi už daugiau kaip 4 proc. metinių palūkanų, taigi, tie laikai, kai skolinomės už dyką ar net už neigiamas palūkanas – jau praeitis. Palūkanoms ir toliau kylant, tikėtina, kad kitais metais Lietuvos 10 metų skolos kaina bus 5 proc. metinių palūkanų ar net daugiau. Jei Lietuva kitų metų biudžeto neįvykdys ir biudžeto deficitas viršys 5 proc. BVP, tikėtina, kad Lietuvos skolinimosi kaštai dar labiau išaugs ir gali tekti skolintis net ir už brangiau nei 5 proc. metinių palūkanų.

O paskutinis trečdalis problemos yra toks, kad kitais metais Lietuvai, kaip ir kasmet, teks išpirkinėti tas obligacijas, kurių išpirkimo laikas jau bus suėjęs. Tai yra, teks išpirkinėti tas obligacijų emisijas, kurias Lietuva platino 2013 metais ir vėliau. Niuansas čia toks, kad 2013 metais ir vėliau Lietuva skolinosi pigiai / labai pigiai / nemokamai / už neigiamas palūkanas (priklauso nuo to, kada konkreti obligacijų emisija buvo platinta ir kokiam terminui). Kadangi kitais metais mes ir taip turėsime didžiulį biudžeto deficitą, teks skolintis ne tik šiam naujam biudžeto deficitui finansuoti, bet ir senų skolų refinansavimui. Tik jei tos Lietuvos obligacijos, kurių išpirkimo terminas sueis kitais metais, buvo už labai mažas, nulines ar net neigiamas palūkanas, jas refinansuoti jau teks už labai brangiai (žr. pastraipą aukščiau), kas dar labiau išaugins Lietuvos valstybės skolą ar net iš viso komplikuos Lietuvos galimybes finansų rinkose pasiskolinti.

Summa summarum, Šimonytė dabar į Seimą atneša labai „dosnų“ biudžetą. Kaip pati Šimonytė mėgsta sakyti: „Kad visiems visko būtų ir niekam nieko už tai nebūtų“. Tačiau egzistuoja, mano nuomone, labai didelė (sakyčiau, net didesnė nei 50 proc.) tikimybė, kad tokio biudžeto įgyvendinti nepavyks ir jau pavasarį gali tekti imtis šio biudžeto peržiūrėjimo. Konkrečiai – didinant biudžeto pajamas, kas reiškia senų mokesčių didinimą ir naujų mokesčių įvedimą, bei biudžeto išlaidų mažinimo, mažinant įvairias šio dosnaus biudžeto eilutes.

Kad ir kokios mes nuomonės būtumėm apie Šimonytę, reikia pripažinti, kad bent du dalykus ji išmano neblogai: Excelį ir viešuosius finansus. Taigi, pati Šimonytė, greičiausiai, supranta, kad toks jos parengtas biudžetas yra, liaudiškai tariant, „šakėmis ant vandens“.  Todėl tikrai labai tikėtina, kad Šimonytė visai nesiruošia prisiimti jokios atsakomybės už tokio biudžeto įgyvendinimą kitais metais. Jei Šimonytė po biudžeto priėmimo dėtų ant stalo atsistatydinimo pareiškimą, galėtų sakyti, kad „aš parengiau gerą biudžetą, o jei kažkas jo nesugeba įgyvendinti – jau ne mano problemos“.

Prie to dar pridėkime tai, kad dauguma šios vyriausybės ministrų yra vidutinybės arba net iki vidutinybių netraukiantys, o Šimonytė, kaip jau ne kartą rašiau anksčiau, kaip lizinginė premjerė, neturi jokių galimybių šios vyriausybės sudėtį performuoti, kadangi beveik visi ministrai yra įtakingi partiniai veikėjai (konservatorių ar koalicijos narių partijose), todėl Šimonytei tikrai gali baigtis kantrybė vienai traukiant visą vyriausybės vežimą. Ypač, kai ir ji pati neturi savybių, reikalingų Vyriausybės vadovui. Jei dar pridėtumėme vis naujus skandalus ir vis gilėjančius konfliktus pačios partijos viduje, paveikslas nelabai gražus ryškėja.

Todėl taip, sakyčiau, kad egzistuoja didžiulė tikimybė pamatyti Šimonytės atsistatydinimą po to, kai bus priimtas biudžetas (ar, tuo labiau, jei Seimas biudžeto nepriims).