Vytautas Sinica. Valdžia valdžią dalina

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Valdančiųjų užmojis reformuoti valstybės tarnybą užstrigo dėka teisininkų pastabų, jog siūlomos reformos prieštarauja Konstitucijai, ir Prezidento perspėjimo, jog vetuos pataisas. Nors tai pristabdė Vidaus reikalų ministerijos parengtą reformą, neatrodo, kad koalicija jos atsisakys.

Deklaruojamas tikslas – lankstumas ir patrauklumas, tačiau pati reforma veda priešingu keliu. Vidaus reikalų ministrė akcentuoja, kad dabar neįvyksta apie pusę konkursų į valstybės tarnybą, ypač ja nesižavi jaunimas. Ministrė sako, kad „jeigu nieko nedarysime, greitai nebus kam dirbti“. Bėda, kad darant taip, kaip pasiūlyta, dirbančių neliks dar greičiau.

Daugiausia dėmesio susilaukė su visu reformos paketu ateinantis siūlymas jau šios kadencijos metu dvigubinti Seimo narių ir kitų aukščiausias pareigas einančių politikų algas.

Kritika pagrįsta: nors Seimo narių algos neaugo bent dešimtmetį ir seniai nebėra išskirtinai didelės, jos apie dukart didesnės už vidutinę algą, o tai savo ruožtu yra įprastas (vidutinis) santykis visoje Europos Sąjungoje, įskaitant senas brandžios demokratijos valstybes.

Parlamentarams normalu mokėti dukart daugiau už vidutinę algą šalyje, dabar taip yra ir Lietuvoje. Nenormalu būtų tikėtis didesnės kokybės iš šių algų padvigubinimo. Ne kompetencijos trūkumas, o pirmiausiai abejingumas viešajam interesui ir visuomenės poreikiams yra dabartinės žemo lygio politikos priežastis. Algos nesukuria valstybinės sąmonės.

Visgi Seimo narių algos nėra itin svarbus klausimas. Jei ne, tada kas? Visa valdančiųjų valstybės tarnybos reforma remiasi principu, jog vadovui reikia visko, o tarnautojui – nieko. Plačiausiai skamba tai, kad didinamos vadovų algos, o žemesnių grandžių specialistų – ne.

To esą reikia, nes vadovai kitaip neateis į viešąjį sektorių iš privataus, kur gauna dešimtis tūkstančių. Tiesa ta, kad dėl gaunančiųjų dešimtis tūkstančių valstybės tarnyba niekada finansiškai nepakonkuruos – jie gali čia dirbti tik atmetę finansinę motyvaciją, dėl Lietuvos. Retas atvejis. Tačiau valstybė ir neturi sau kelti tokio tikslo. Lietuvoje gausu puikių vadovų, nors dirbančių už kelis tūkstančius, bet iniciatyvių, darbščių ir kompetentingų.

Kartu su algomis pagal valdančiųjų viziją turėtų augti vadovų galios. Numatoma, kad priedų ir premijų skyrimai turėtų mažiau priklausyti nuo objektyvių kriterijų – daugiau nuo asmeninio vadovo vertinimo. Darbuotojams naikinamos būtent tos socialinės garantijos, kurios nepriklauso nuo tiesioginio vadovo sprendimų (priedai už stažą, ilgesnės atostogos), tad vadovo galia toliau auga.

Jiems taip pat paliekama visiška laisvė spręsti, kiek ir kokių darbuotojų reikia, siūloma decentralizuoti konkursus į valstybės tarnybą, taigi ir šiuos sprendimus perleisti vadovams.

Pastarieji du pakeitimai (laisvė formuojant komandą) teoriškai puikūs, bet praktikoje rizikuoja virsti korupcine pelke. Reforma sako pasitikėti vadovais, o ne juos įtarinėti. Bet centralizuoti konkursai įvesti būtent todėl, kad korupcija įdarbinimo konkursuose klestėjo.

Pati ministrė ilgus metus kovojo prieš korupciją valstybės tarnyboje, įskaitant įdarbinimus. Reformos autoriai nebando motyvuoti, kas tokio svarbaus pasikeitė, kad jau galima remti įstatymą besąlygišku pasitikėjimu. Galbūt naiviai tikima, kad jeigu algos bus didesnės, savų įdarbinimo vien dėl to nebebus.

Tuo tarpu kas laukia specialistų? Profsąjungos jau kelis kartus kartoja, kad valstybės tarnautojams numatomas tik sąlygų blogėjimas. Lyginant su kitais dirbančiaisiais, valstybės tarnautojai šiandien turi ir privilegijų, ir papildomų reikalavimų.

Minėtos privilegijos (stažo priedai, ilgesnės atostogos) dingsta, tuo tarpu papildomi – privalomos turto ir kitos deklaracijos, interesų konflikto vengimo, nepriekaištingos reputacijos – reikalavimai išlieka. Didelei daliai valstybės tarnautojų tiesiog būtų panaikintas šis statusas, jų nebesaugotų valstybės tarnybos įstatymas. Tokių žmonių būtų daug daugiau nei tų, kuriems kiltų algos. Bazinis darbo užmokestis būtų peržiūrimas ne kasmet, o kas tris metus, taip infliacijos sąlygomis „įšaldant“ paskui ją vėluojančius atlyginimus.

Reformos autoriai sako, kad stažo priedų nereikia, nes mokama turi būti už rezultatus, ne už buvimą pareigose. Tiesa, bet jau dabar tiek nauji tarnautojai gali gauti didesnį už patyrusio atlyginimą tose pačiose pareigose, tiek ir patyręs tarnautojas gali dėl prastų rezultatų gauti mažesnę algą. Kitaip sakant, esama laisvės užtikrinti, kad kuklus stažo priedas nieko neskriaustų.

Reforma naikina algų lubas, tačiau ir vėl – sprendimas jas peržengti tik vadovo rankose. Krūvio, etatų, atlyginimų klausimais vadovai stiprėja ne tik įstatymo, bet ir profsąjungų sąskaita. Mat kolektyvinių sutarčių projekte taip pat nelieka.

Ko tikrai netrūktų valstybės tarnyboje, priėmus aptartą reformą, tai vadovų laisvės. Kaip dar rugpjūtį taikliai pastebėjo Loreta Sosčekienė, po pataisų nebelieka įstatymo nuostatų, aptariančių tolesnį procesą, jeigu darbuotojas nesutinka su vadovo vertinimu.

Šis faktiškai tampa galutinis ir šventas. Kartu nėra ir jokių konkrečių kriterijų, pagal kuriuos vadovas turėtų vertinti tarnautojų darbą ir sudaryti įstaigos darbo apmokėjimo sistemą. Kuo daugiau neapibrėžtumo, tuo daugiau vietos savivalei.

Galiausiai valstybės tarnybos reforma turėtų įtakos ir regionų raidai, nes stažą skaičiuotų ne valstybės tarnyboje apskritai, o konkrečioje institucijoje. Taip darbuotojai rišami prie institucijų, keisti darbovietę neapsimoka. Provincijos miestams tai reikštų dar mažesnius šansus prisivilioti tarnautojus. Keisti miestus ir darbo vietas, pagal siūlomą tvarką, neapsimoka.

Ne paslaptis, kad visuomenė neturi atjautos valstybės tarnautojams, neretai laiko juos privilegijuota ir veltėdžiaujančia kasta. Kaip darbo vieta valstybės tarnyba liečia sąlyginai nedaug žmonių – mažiau nei 30 tūkstančių. Tačiau kaip tai, kas laiduoja valstybės funkcijų vykdymą, valstybės tarnyba paliečia daugumos žmonių gyvenimus.

Valdančiųjų reformos projektas rodo, kad nesuvokiamas, ignoruojamas arba sąmoningai norimas sunaikinti skirtumas tarp privataus sektoriaus ir valstybės tarnybos. Pirmajame esminė yra alga, antrojoje – saugumas.

Valstybės tarnyba turi pliusų ir minusų. Šiandien jie bent bandomi balansuoti.

Nėra abejonių, kad valstybės sektoriuje būtina kuo plačiau diegti darbą efektyvinančias ir motyvaciją didinančias vadybos praktikas. Atskirose institucijose tai jau sėkmingai daroma ir tam nereikia jokios nacionalinės reformos. Tačiau selektyviai ir „iš viršaus“ (nuo vadovų) kuriant verslo ir valstybės tarnybos modelių mišinį, labiausiai tikėtina, jog situacija bus tik pabloginta, o valstybės tarnyba liks be savo ir taip menkų pliusų.