Edvardas Čiuldė. Kaimiškas palyginimas

Visa tai, ką mes apytikriai vadiname leftizmu su dėmesį labiausiai prikaustančiomis tokiomis jo grožybėmis kaip atmetimo subkultūra, homoseksualizmo propaganda, šeimos privatumo naikinimu ir apskritai šeimos sąvokos devalvavimu, o ypač žmogaus teisių koncepto profanavimu yra nešvankus galios žaidimas, kurį didžioji dalis žmonių priima kaip stichinę nelaimę, dėl pasiteisinimo bent prieš save retoriškai klausdami – o ką aš galiu padaryti?

Dažniausiai sutinkamas, jau trafaretu tapęs posakis byloja, kad visa tai yra baisuokliška mėšlo krūva, tačiau esą geriausiai būtų ją apeiti tylomis, pabandžius neišsimėšlint pačiam, neįminant į teritoriją užminavusias krūvas. Tačiau tuo ir naudojasi profesionalūs mėšlinčiai, dresiruodami populiaciją elgtis taip, kad neužsirautų (žodelytis iš jų žargono) naujų ideologinių draudimų draustinyje, siekdami išugdyti jiems absoliučiai paklusnų, naujojo nuolankumo dvasioje užraugtą žmogų.

Tai, ką apytikriai vadiname leftizmu su visomis jo grožybėmis neabejotinai yra Vakarų civilizacinius pagrindus naikinanti, jau įsisiautėjusi erozijos stichija. Kita vertus, dabar užduokime sau truputį sunkesnį klausimą – iš kur atsiranda tokia normalių refleksų visuomenės pagrindus trupinanti stichija, kas lemia užkrato pasidauginimą?

Kartais žmonės, žiūrėdami į amaro apnaikintus sodus, naiviai klausia – iš kur atsiranda tas amaras, ar iš niekur?.. Žinia, niekas iš nieko neatsiranda, o amarą soduose užveisia skruzdėlės, – štai taip.

Savo ruožtu, jeigu norite žinoti, mūsų dienų leftizmas yra gyvenimo sodų amaras, kurį užveisia skruzdėlės su putino veidu.

Kažką panašaus byloja ir per pasaulio leidinius nukeliavusi, nepaprastai išpopuliarėjusi lietuvio fotografo pateikta skruzdėlės veido nuotrauka, ar ne?

Tarp sovietinio imperializmo ir vadinamojo Vakarų progresyvizmo ilgai puoselėtas genetinis ryšio gyvybingumas mūsų laikais įgyja naujas konfigūracijas, kai už putiną žaidžiama jau su tariamai svetimomis vėliavomis. Tačiau paklauskime savęs labai paprasto dalyko – kam visų pirma yra naudinga tokia nauja dalykų padėtis, kai svarbiausi Vakarų kultūros iškovojimai yra išmetami į šiukšlyną, atiduodant visas kortas į kolektyvinio putino rankas, įgalinant jį apsimesti tradicinių vertybių gynėju, užsikabinančiu už tokio draugų iš kitos pusės suteikto šiaudo.

Tie „draugai“ lieja vandenis ant putinų malūno iš nežinojimo, vedami savo mentalinio nususimo, ar gerai žinodami ką daro?

Kad ir kaip ten būtų, investicijos į tokio mentalinio nususimo įsivyravimo Vakaruose palaikymą kolektyviniam putinui, pradėjusiam totalinį civilizacinės priešpriešos karą, galimai duoda didesnius dividendus net už etatinių šnipų armijos visame pasaulyje išlaikymą ir tiesmukišką propagandinį režimo pašlovinimą. Visa tai galiausiai susideda į vieną krūvą, tačiau siekiant pažymėti įvairovės vienovėje skirtumus, būtų galima sakyti, kad šalia putinistų, tiesioginių režimo šlovintojų, šiandien mūsų degradavusio eono pasaulyje neretai autonominiu arba beveik autonominiu režimų veikia taip pat ir putinukai, paprastai prisistatantys progresyvistų vardu.

Progresyvistinės variacijos putinukai bent jau Lietuvoje neabejotinai suvokia, kad idėjų karą jie pralaimėjo savo oponentams, jų vadinamais atsilikėliais, gyvuliais, kanopinių banda, todėl vis dažniau mūsų dienomis girdisi vadinamųjų progresyvistų raginimai priveržti visuomenės varžtelius su represinių priemonių pagalba, šalia neapykantos kalbos, atmetimo kultūros kaip tarpinių kitaminčių veiksmų ribojimo skatinimo jau išpopuliarėjusio vajaus. Taip jų genetika prasimuša į paviršių, puoselėjant naujosios konfigūracijos ir stilistikos totalitarizmo vizijas, kitaip to nepaaiškinsi. Tačiau, kaip atrodo mums, jie niekados neįstengs įveikti svarbiausiosios putinizmo įtakos užkardos, o būtent tautinės sąmonės bastiono. To nepavyko padaryti bolševikams, nepavyks ir putinistams bei putinukams.

Galimai ne visi šiandienos leftistinio legiono dalyviai suvokia dalyvaujantys kolektyvinio putino pusėje, triūsiantys jo naudai. Dėl tokios priklausomybės jie gali pasitikrinti, atpažinę ją sublimuotu pavidalu savo kasdieninėje veikloje kaip užsiangažavimą naujosios konjunktūros naudai, net jeigu jie patys savo subjektyvumo gelmėje tai traktuoja kaip patogų prisitaikymą prie laikmečio madų, saugų buvimą su garsiausiai rėkiančiais.

Kita vertus, daugumai iš tėvų reikės įveikti prisitaikymo testą jau nuo kitų mokslo metų pradžios, kai bendrojo lavinimo mokykloje, įvedant naują gyvenimo įgūdžių pamoką moksleiviams, čia lytinių įgūdžių formavimo platformoje ruošiasi dalyvauti kaip socialiniai partneriai, prie mokyklos slenksčio grūdasi labiausiai nuožmios homoseksualų organizacijos.

Kas be ko, homoseksualumo pasija ir pedofilija yra skirtingi dalykai, tačiau senovės Graikijos pavyzdys rodo ir tai, kad homoseksualumo propagandos jaunesniojo amžiaus vaikų mokyklose įteisinimas paprasčiausiu būdu tada lėmė pedofilijos teorijos ir praktikos legalizavimą bei pateisinimą.