Vytautas Radžvilas. Eilinė „vertybinės“ užsienio politikos grimasa

Karšta „rusų pasaulio“ rėmėja ir uoli V. Putino parankinė K. Sobčak kuo ramiausiai atvyksta į Lietuvą tuoj po Tbilisyje įvykdyto pasibjaurėtino išpuolio prieš vietos gyventoją, kurio vaizdo įrašas pasklido buvusios Sovietų Sąjungos platybėse. Rusijos apiplėštoje šalyje ji elgėsi kaip šeimininkė ir įžūliai mokė „čiabuvį“ nuolankaus elgesio su užkariautojais ir grobikais taisyklių.

Dabar ši revanšistė atsibastė į Lietuvą. Kaip Rusijos režimo tariamai persekiojama auka ir bėglė. Būtų neteisinga ir naivu kaltinti Lietuvos pasieniečius, įleidusius į šalį „viešnią“ su formaliai tvarkingais dokumentais. Agresyvios imperininkės nėra Lietuvoje nepagaidaujamų asmenų sąraše.

Tai dar vienas Lietuvos valstybės bejėgiškumo liudijimas. Juk tiek Rusijos opozicionieriai, tiek Ukrainos ir kitų buvusių SSRS „respublikų“ komentatoriai vienu balsu šaukia: K. Sobčak „pabėgimas“—V. Putino surežisuota specoperacija, skirta naivuoliams apmulkinti. Manoma, kad arši kovotoja su „ukrainiečių nacizmu“ išsiųsta į Lietuvą, o iš jos turbūt kur nors toliau dėl mažiausiai dviejų priežasčių. Diktatorius atsilygina savo krikštadukrai už padarytas politines ir propagandines paslaugas, o kartu greičiausiai išleidžia ją ypatingoms užduotims atlikti.

Na, o faktas, kad visuose įmanomuose šou šmėžavusi propagandininkė galėjo „slapčia“ prasmukti per Rusijos-Baltarusijos sieną niekieno neatpažinta ir atsibastyti nesulaikyta per A. Lukašenkos valdas iki Lietuvos verčia komentatorius tik kvatotis.

Lietuvos užsienio reikalų ministras šioje absurdiškoje situacijoje įstengia tik kažką nerišliai ir bejėgiškai lementi. Dar vienas apgailėtinas fiasko Lietuvos „vertybinės“ užsienio politikos, apie kurios dvilypumą, veidmainiškumą ir pavojingumą valstybei teko rašyti (straipsnis nuorodoje komentare).

O tiksliau—eilinė karikatūriška tos beviltiškos politikos grimasa. Tokių grimasų gausėjant vis įtikinamesnė atrodo prielaida, kad Lietuvos valdančiųjų vykdoma „Rytų kaimynystės“ ir „demokratijos vertybių sklaidos“ tame regione politika iš tikrųjų tėra įrankis siekti visai kitų tikslų. Skatinti neaiškaus plauko „bėglių nuo karo“ masinį antplūdį ir šitaip dirbtinai didinti rusakalbių gyventojų skaičių šalyje. Taip pat sudaryti šiltnamio sąlygas papildyti Lietuvoje veikiantį Baltarusijos ir Rusijos specialiųjų tarnybų tinklą masiškai „opozicionieriais“ ir „pacifistais“ apsimetančiais ir čia svetingais sutinkamais tų tarnybų agentais.

K. Sobčak „pabėgimas“—tik ryškiausia šio „vertybinio“ žaidimo iliustracija.