Almantas Stankūnas. Ar išlaikys ES išbandymą energetika?

Ar tikrai Europos Sąjunga (ES) užsimojo suvaldyti energetikos krizę, ar tik stebime politikų surežisuotą spektaklį ir bandymus akių dūmimu apmaldyti visoje Europoje kilusias aistras?

Tiesa, kad ES vyksta intensyvūs posėdžiai, įskaitant valstybių vadovų lygmeniu. Tiesa, kad daromi skambūs pareiškimai apie pigių gamintojų viršpelnių apribojimą ir būtinybę ES narėms solidariai dalytis to apribojimo nauda. Laužomos ietys dėl susitarimo riboti gamtinių dujų kainas ir taip sumažinti viso kiekio, kuriuo prekiaujama biržose, kainas. Jau kelios savaitės yra užsimenama apie galimybę apriboti atsinaujinančios energijos ir kitų pigių gamintojų pagamintos elektros energijos kainą iki 18 ct/kWh.

Tuo tarpu žinome, kad saulės ir vėjo jėgainių veiklos savikaina, įskaitant ir investicijas, yra apie 6 ct/kWh. Nesunkiai galime apskaičiuoti, kad minėtas ribojimas atsinaujinančiai energetikai užtikrins apytikriai 200 proc. grynąjį pelną. Neblogai, palyginti su dabartiniais iki 500 procentų pelnais. Toks pelnas pagal Europos Komisiją jau moralus karo akivaizdoje.

Daugelyje ES šalių, Jungtinėje Karalystėje ir kitur yra ne vienas projektas, kai leidimas vystyti jėgainę yra išduodamas pagal pasiūlytą mažiausią fiksuotą visos elektros energijos supirkimo kainą 15 ar net 20 metų laikotarpiui. Kai kainos rinkoje būna aukštesnės negu aukcione fiksuota kaina, skirtumą gamintojas grąžina valstybei, o kai kaina rinkoje mažesnė, valstybė skirtumą kompensuoja gamintojui.

Nauda abipusė: valstybė ir jos elektros vartotojai turi žemas stabilias kainas užtikrinančius gamintojus, o investuotojai – stabilų verslą ir todėl palankesnes projektų finansavimo sąlygas. Visi nauji projektai turėtų būti įgyvendinami tik taikant šį principą. Tačiau jį galima pritaikyti ir jau veikiantiems gamintojams.

Atsinaujinančios energetikos gamintojai skelbia, kad yra pasirengę sėsti prie derybų stalo su valstybe dėl ilgalaikių elektros supirkimo fiksuota kaina sutarčių. Galbūt po derybų kaina nebus tokia patraukli, kokia galėtų būti atvirame aukcione, tačiau yra visos prielaidos tikėtis, kad ji bus pakankamai žema. Tuo pačiu principu galima būtų sudaryti sutartis ir su kitais gamintojais, kurių ribiniai elektros gamybos kaštai yra labai žemi, – hidroelektrinėmis ar branduolinėmis jėgainėmis.

Šiek tiek sudėtingiau būtų sudarinėti ilgalaikes sutartis su iškastinį kurą naudojančiomis jėgainėmis, kurios nedirba nuolat. Tačiau ir šiuo atveju galima nesunkiai sumodeliuoti tų jėgainių pastoviuosius ir kintamuosius kaštus bei tų kaštų kompensavimo algoritmą, susiejant jį su kuro kaina ir jėgainių darbo laikotarpiu. Strateginiai, rinkoje dominuojantys elektros gamintojai, kaip antai Lietuvoje Elektrėnų šiluminė elektrinė ir Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, turėtų būti valdomi tik valstybės, nes vartotojams naudingiausias jų veikimo algoritmas ne visada gali užtikrinti maksimalų veiklos pelną.

Taigi vėl tenka priminti apie „Ignitis“ grupės smulkiųjų akcininkų valdomų akcijų supirkimą – šios įmonės sugrąžinimą į valstybės rankas. Ribiniais kaštais paremto prekybos elektra algoritmo šalininkai greičiausiai pasipiktinę sušuks, kad čia išdėstyti siūlymai nubloškia energetiką į gūdų planinės ekonomikos sovietmetį. Taip atrodo tik žvelgiant paviršutiniškai.

Esminis skirtumas tas, kad naujų jėgainių veikimo sąlygos būtų nustatomos ne sovietinių planuotojų galvose, bet atviruose aukcionuose, derybose su daugeliu rinkos žaidėjų. Valstybinėms institucijoms teliktų tinkamai vertinti situaciją energetikos rinkoje, kuro tiekimo perspektyvas bei technologijų plėtrą ir laiku rengti naujų, geriausiai energetikos rinkos poreikius atitinkančių, jėgainių plėtojimo aukcionus.

Tai įgyvendinę turėtume ne tik optimaliais kaštais statomas bei efektyviai veikiančias jėgaines, bet ir taisykles, kurios užtikrintų protingus (pagrįstus) gamintojų pelnus. Būtų užtikrinta mažiausia galima elektros energijos kaina ir patikimai veikianti elektros tiekimo sistema. Neaišku, kas trukdo įvykdyti tokius pokyčius visos ES mastu.

Gal neoliberalizmo ideologija, kuriai ribinių kaštų principu veikianti chaotiška rinka yra vienintelis sprendimas visiems sektoriams, net ir energetikai, kur tai visiškai netinka. Gal prarasta įtakingų energetikos koncernų galimybė uždirbti kosminius pelnus. Galiausiai, gal kliūtis yra suvokimas, kad minėtu būdu pertvarkius energetikos rinkos veikimą, taptų nereikalingi tarpininkai – vadinamieji nepriklausomi elektros tiekėjai, kurie irgi susižeria solidžius pelnus?

Čia išdėstytų pasiūlymų kritikai teigia, kad ribiniais kaštais paremta rinka puikiausiai dirbo kelis dešimtmečius. Jie pamiršta pasakyti, jog esant žemoms dujų kainoms ir norint užtikrinti atsinaujinančios energetikos plėtrą, valstybės rengdavo aukcionus, kuriuose leidimas būdavo išduodamas tam vystytojui, kuris prašydavo mažiausio skatinamojo visos pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo. Lietuvoje tokius gamintojus visi elektros vartotojai privalomai rėmė per VIAP (visuomenės interesus atitinkančios paslaugos) mokestį.

Įdomiausia tai, kad dujų ir tuo pačiu elektros kainai šovus į padanges, gamintojai galėjo atsisakyti pardavinėti elektros energiją už skatinamąjį tarifą ir žėrėsi daugelio šimtų procentų pelnus. Taip sukurtos taisyklės žaidimui į vienus vartus – kai vystytojams reikia paramos, jie gauna ją visų vartotojų sąskaita, o kai jiems jos nereikia, visi vartotojai krauna gamintojams pasakiškus pelnus. Panašiai yra ir su kitų rūšių gamintojais. Juk akivaizdu, kad kiekvienas nors kiek sveikos nuovokos turintis investuotojas nerizikuos savo lėšomis ir nestatys jokios naujos elektrinės, būtinos pikinių poreikių užtikrinimui ar lanksčiam gamybos reguliavimui, jeigu neturės ilgalaikių garantijų, kurias gali suteikti tik valstybė. Viešasis interesas reikalauja tokių sutarčių pritaikymo.

Bet grįžkime prie ES mastu svarstomų pasiūlymų elektros kainoms suvaldyti. Ar įmanoma Europos Komisijai nustatyti tos 18 ct/kWh kainos lubas pigiems gamintojams ir surinkti bei perskirstyti viršpelnius?

Labai nustebčiau, jeigu taip įvyktų. Juk akivaizdu, kad jokia privati elektrinė nenorės atiduoti savo viršpelnių valstybei. Todėl esu beveik tikras, kad praktiškai neliks ką apriboti, nes vis dar biržoje parduodantys elektrą gamintojai skubiai sudarys elektros pardavimo sutartis su nepriklausomais elektros tiekėjais. Dažnai tiek gamintojai, tiek tiekėjai būna susijusios įmonės. Todėl, jeigu bus ribojamas gamintojų pelnas, pasitelkus sutartis viršpelniai keliaus tiems patiems akcininkams per tiekėjų įmones.

Ir ką šiuo atveju gali duoti dujų kainos ribojimas, kiek jis bus įvykdytas subsidijų gamintojams forma? Jis juk efektyvus tik tada, kai daug pigių gamintojų pardavinėja elektrą biržoje. Sumažės tokios prekybos apimtys, sumažės ir minėtas dujų kainos ribojimo efektas. Vartotojai mokės už elektrą mažiau, tačiau išaugus valstybių išlaidoms subsidijoms už dujas, tas išlaidas vartotojams teks sumokėti per papildomus mokesčius, infliaciją ar prastesnes visuomenines paslaugas. O jeigu būtų nutarta suspenduoti tiesiogiai dujas branginančios apyvartinių taršos leidimų sistemos veikimą, dujų ir elektros kainos sumažėtų nedelsiant ir nenaudojant tam jokių valstybių subsidijų.

Pabaigai aptarimo reikalauja pats prekybos elektra tarp ES valstybių pasiūlymas. Esminė kliūtis valstybėms sutarti dėl protingų prekybos elektra sąlygų yra biržose taikomas ribinių kaštų algoritmas (kaina nustatoma pagal brangiausią gamintoją, iš kurio sutinkama pirkti).

Šis algoritmas didina kainas eksportuojančioje valstybėje sunkiai prognozuojamu mastu. Greičiausiai dėl šios priežasties vyksta keisti, niekaip nesibaigiantys elektros jungties tarp Latvijos ir pigesnės kainų zonos Estijoje remontai. Akivaizdu, kad dėl šios priežasties Lenkija yra išsiderėjusi išimtį izoliuoti savo vidinę elektros rinką nuo nepageidaujamos kitų šalių įtakos, kuri gali didinti elektros kainas Lenkijoje. Tuo tarpu, jeigu būtų atšauktas elektros kainos formavimas naudojant ribinių kaštų algoritmą ir pereita prie anksčiau aprašyto prognozuojamo kainos formavimo, besiremiančio ilgalaikėmis sutartimis su gamintojais, atsirastų atspirties taškai, kurie leistų sudaryti prekybos elektra sutartis tarp valstybių abiem pusėms naudingomis sąlygomis.

Čia glaustai aprašytą energetikos sektoriaus transformaciją jau seniai turėjo modeliuoti ir tobulinti ES energetikos sektoriaus profesionalai, ekonomistai, teisininkai. Tačiau tenka nugirsti tik pavienius kvietimus stabdyti iš esmės tik galingoms energetikos verslo struktūroms naudingą dabartinį rinkos modelį. ES aukščiausi vadovai bando gesinti elektros kainų įžiebtą pražūtingą gaisrą įmonėse ir gyventojų piniginėse labai abejotinos vertės trumpalaikiais pasiūlymais.

Iš Lietuvos valdančiųjų irgi neteko girdėti nė vieno padėtį iš esmės keičiančio pasiūlymo. Nebuvo ir jokių politikų veiksmų – pavyzdžiui, iniciatyvos sudaryti ilgalaikes elektros supirkimo sutartis fiksuotomis kainomis iš pigių gamintojų ar perimti į valstybės rankas „Ignitis“ grupės įmones.

Pasiūlymai apsiriboja elektros kainų subsidijomis ir kvietimais mažinti elektros vartojimą. Visos subsidijos reiškia, kad susimokame tas pačias kosmines kainas, tik „per aplinkui“, to nejausdami. Belieka tik paklausti, ar rinkėjų valia Lietuvos ir kitos ES valstybės bus perduotos valdyti tiems politikams, kurie priims sprendimus dėl energetikos sektoriaus remdamiesi sveiku protu ir visuomenės interesais, o ne ydingais neoliberalizmo principais ir troškimu užtikrinti kosminius pelnus energetikos sektoriaus žaidėjams? Ar įvyks tai iki tol, kol dar nebus sužlugdyta Lietuvos ir visos ES ekonomika?

Užbaikime ES požiūrį į elektros kainas apibendrinančiais prof. Vytauto Radžvilo žodžiais: „Situacija energetikos ir ypač elektros sektoriuje ir nenoras bei nesugebėjimas iš esmės spręsti problemas kaip niekada aiškiai atskleidė tikrąją ES prigimtį: tai ne politinė suverenių tautų ir valstybių bendrija, bet galingiausių korporacijų interesus aptarnaujanti globalaus ekonominio valdymo erdvė.

<…>

Todėl neverta stebėtis, kad ne tik stiprėja įtampos ir konfliktai tarp naujųjų ir senųjų ES narių, bet nuo tokios „vienybės“ jau pavargo ir ES senbuvių piliečiai, kurie mato smunkantį jų gyvenimo lygį kartu stebėdami augančius stambiųjų korporacijų pelnus ir nesąžiningai uždirbtus saujelės privilegijuotųjų turtus. Tokia ES braška per visas siūles. Ją gali išgelbėti tik esminė pertvarka.“