Dovilas Petkus. Bilotaitė įrodė – kiekviena virėja gali valdyti valstybę

laikmetis.lt

„Kiekviena virėja gali valdyti valstybę” – taip, esą, sakė Leninas. Sakė jis, tiesa, atvirkščiai, tačiau į mases apeliavusiam revoliucionieriui liaudis „prikibdė” būtent tokią formuluotę. Visgi, panašu, kad Lietuvos vidaus reikalų ministrė (VRM) A. Bilotaitė pasišovė įrodyti, kad ministro kabinete išties jokios kompetencijos nebūtinos.

Tiesa, visi, kurie praveriam burnas apie nesibaigiantį ministrės klaidų sąrašą turime pirmiausia paklausti savęs – ar aš ne seksistas/ė? Juk net ir premjerė VRM puolė ginti teigdama, kad Bilotaitė yra linčiuojama tik dėl savo lyties poste. Tą patį, ministrės pirmininkės teigimu, nuolat patiria ir ji.

Aišku, sudėtinga, kai „seksistų“ visuomenėje į parlamentą išrinktos ir aukščiausius valdžios postus užimančios damos yra priverstos skųstis tokiu nederamu elgesiu su jomis. Tačiau kyla klausimas, politikės yra puolamos dėl to, kad jos moterys, ar jų negalima kritikuoti tik todėl, kad jos ne vyrai? Antrasis variantas, valkiojant „seksizmo“ korta tampa vis labiau įtikinantis.

Dar daugiau, plačiausiai kalbėdami apie lytiškumo bėdas, kabinėdamiesi prie šalies vadovo apie merginų metaforas ir vokiškas brigadas, valdantieji patys griebiasi atviriausio seksizmo apraiškų.

Ministrė pareiškia, kad besitraukiančiam VST vadui spaudimo nevykdė ir net „aukštakulnių neliepė avėti ar dažytis lūpdažiu“. Ir tai A. Bilotaitė padarė ne atsikirsdama žiniasklaidai, o skaitydama oficialų ministrės pranešimą. Jeigu iki tol turėjome Ričardo Pociaus ir Bilotaitės pasisakymus vienas apie kitą, nežinodami, kuris iš jų meluoja, tai Bilotaitė parodė konferencijos metu, kad seksistiniai pokštai jai tikrai ne svetimi. Belieka tik konstatuoti – ministrė yra seksistė.

Klausimas, kuris kirba iki šiolei – kodėl lytiškumas tapo problema dabar? Juk praeitoje kadencijoje valdžiusi vidaus reikalų ministrė, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovė Rita Tamašiūnienė tokių problemų neturėjo. Gražuolę ministrę gerbė visi statutinių tarnybų vadovai ir generolai, neišskiriant ir R. Pociaus.

Tad problema matyt kyla ne dėl lyties, bet dėl vadovo intelekto, kultūros, išsilavinimo ir kompetencijos galimybių. Ir šiuo atžvilgiu žmonės niekad nebuvo ir nebus lygūs. A.Bilotaitė tai akivaizdžiausiai įrodė.

Žinoma, sakot, vieną kartą nusišnekėjo? Pagavo vargšę „ant žodžių“? Ne. Ministrė nusišneka beveik kiekvieną kartą vos pravėrusi burną.

Ar jau visi spėjo užmiršti, kad sakydama kalbą Medininkų tragedijos minėjime, vidaus reikalų ministrė sugebėjo pasieniečių aukas pavadinti „beprasmėmis“? O gal jau užmiršome apie tai, kad migracijos krizės kontekste su nelegalų apgyvendinimu nesutikę Šalčininkų rajono gyventojai buvo jos išvadinti kriminaliniais elementais?

Esant spaudimui, ar jo visai nesant, ministrė tiesiog elementariai šneka nesąmones. Ir net Dalios Grybauskaitės į pagalba ministrei „desantuota“ komunikacijos patarėja Daiva Ulbinaitė nebepadeda.

Ministrė, tiesa, atrodytų dar blogiau jei jos krūtine nepridengtų pareigūnai. Pernai nelegalų krizės metu ministrės nesugebėjimą imtis veiksmų savarankiškai pridengė pasieniečiai. Dabar išaiškėjus, kad ministrė neatliko jai įstatymu patikėtų prievolių ir nepasirašė riaušių malšinimo raštu, ją gelbėja generalinis komisaras R. Požėla, teigdamas, kad jo ir policijos klaida buvo tai, jog veiksmai liko neįforminti raštiškai.

Klausimas lieka: o kas atsakys? Žmonės pernai prie Seimo buvo suiminėjami, vėliau atliekami tyrimai, kratos. O kaip dabar paaiškėjo, viskas be reikalo, kadangi oficialiai tų riaušių netgi nebuvo, nes nebuvo ir ministrės sprendimo jas malšinti. Jei neteisus generalinis komisaras, tai po tokių įvykių turėtų trauktis jis ir jo komanda. O jeigu ministrė – tai vietoj riaušininkų teismo suole turėtų atsidurti pati politikė.

Stebėtina ir tai, kad rizikuodami savo kailiu pareigūnai gelbėja ministrę, turėdami neeilinį šansą patys tapti tautos herojais, durdami pirštu į akivaizdų ministrės darbo chaosą. Nebetylint ne tik Pociui, bet ir kitiems generolams, tai būtų gera proga apnuoginti ministrės darbo broką, o ne palaikyti jos politinio įvaizdžio deguonies kaukę.

Pažvelgus į pačią A. Bilotaitę tampa akivaizdu, kad šis postas jai – kančia. Prigesusios akys, kapotos, robotiškai iš lapo skaitomos frazės ir jausmas, kad ministrė tuoj pratrūks ar pradės raudoti yra ženklai, kad jai ten ne vieta. Dar blogiau, – tokia emocinė ministrės būsena yra nesaugumas mums visiems šiuo įtemptu laiku.

VRM vadovas yra krizių ministras, kuris privalo savaip mėgautis ekstremaliais momentais, kadangi tai yra jo galimybė veikti ir įrodyti tautai savo sugebėjimus. Krizės šiame poste yra galimybės, ne tik problemos, kaip mums bando nuolat aiškinti ministrė. A. Bilotaitė turėjo ne tik bėdų ar iššūkių, bet ir visą eilę galimybių įrodyti Lietuvai, kad yra stipri ir išradinga politikė. To nepadarius, ministrė privalo trauktis.

Bet, panašu, kad tokiam pasitraukimui vis dar nepritaria ją poste laikantys kolegos konservatoriai. Kodėl? Tikėtina, kad dabartinei vyriausybei reikia silpnos asmenybės, negebančios atrodyti stipriai, bet nuolankiai vykdančios partijos viršūnėlių įsakus.

Valdantiesiems matyt labai svarbu pasistatyti savus generolus, dėl to siekiama įgyvendinti ir VST bei policijos jungimo reformą. Taip pat, verta pastebėti, kad ministrė niekada nestos pareigūnų pusėn, ar tai būtų tragiškai menkstantys policininkų atlyginimai, ar ministerijai priklausančių sanatorijų privatizavimai.

Nepaisant visų nusišnekėjimų, chaoso ir klaidų ministrė toliau lieka pareigose. Tai įrodymas, kad šiame poste nebereikia jokių kompetencijų, užtenka būti lojaliu partijos konjunktūros sraigteliu ir to visiškai pakaks. Jei netektų burnos praverti – ministrauti galėtų bet kas. Ir virėjos čia jau ne prie ko. Romos imperatorius Kaligula, pasakojama, savo žirgui buvo numatęs imperijos konsulo postą. Ar būtų blogiau?