Linas Karpavičius. Po truputį žlunganti Lietuvos demokratija

Šlovė drakonui, maištininkas žuvo.

Šlovė diktatūrai, demokratija žūna.

Dar visai neseniai mes bodėjomės putiniška Rusija, jos diktatūra, antidemokratiška prigimtimi, spaudimu kitaip manantiems, išsityčiojimu iš demokratijos.

Tačiau žingsnis po žingsnio mes artėjame Rusijos link ir taip artėjame, kad atrodo lyg kažkokia nematoma ranka mus ruošia inkorporavimui į rusišką erdvę.

Per paskutinius 2 metus mes nuosekliai artėjome link azijietiško monstro ir tapome į jį panašūs kaip broliai dvyniai. Tas pats puolimas kitaip manančių, tas pats mobingas, tas pats stūmimas į visuomenės paraštes.

Neleistinų temų daugėja – daugėja temų apie kurias negalima, negražu, nepadoru kalbėti. Nors jos oficialiai nėra uždraudžiamos, bet diskutavimai tam tikrose temose tampa negero tono ženklu bei gali nulemti tam tikrą išstūmimą į visuomenės paraštes.

O geriausia tai pasiekti sukuriant tokią sistemą, kurioje kalbantis ne taip, kaip nori valdžia, arba ne taip, kaip tikimasi, negautų darbo ir prarastų lėšas pragyvenimui. Tai būtų ne tik priemonė sudrausminti kitaip kalbantį, bet ir aiškus signalas tiems, kurie dar turi savo nuomonę, bet nedrįsta jos reikšti. Taip kad pasilikite savo nuomonę sau, nes kitaip galite likti be darbo.

Būtent nuo to 2012 metais ir prasidėjo Putino autoritarizmas. Gal net kažkiek anksčiau. Bet būtent tais metais Putinas grįžo į prezidento postą po „rokiruotės“ su Medvedevu. Rusai taip priėmė kaip įžeidimą ir pasityčiojimą iš jų ir demokratijos. Jie išėjo į taip vadinamus Bolotnaja protestus. Daug jų pakliuvo į nesibaigiančių teismų maratoną, daug jų prarado darbus, daug jų jau sėdi kalėjimuose, ir Vakarų „demokratijoms“ į tai nusipjauti. O mūsų valdžiai tai tapo puikiu pavyzdžiu.

Bolotnaja, tai užribis Rusijoje. Pas mus užribis – nesutikti su dabartinės administracijos stumiamomis reformomis…

Skaitau straipsnį ir pats netikiu, kad tai gali nutikti 2022 metais demokratinėje Europos šalyje. Įsižnybu, gal sapnuoju.

Švietimo ministrė nesupranta „kaip skandalingai pagarsėjusi A. A. vėl priimta į mokyklą“. Aš, pavyzdžiui, nesuprantu, kaip ministrų pareigas gali eiti skandalingai pagarsėję ministrai, tokie kaip Šiugždinienė, Bilotaitė, Armonaitė, Landsbergis ir kiti…

„Skandalingai pagarsėjęs“ – tai toks terminas, kuris primena sovietinius nuvalkiotus „yra tokia nuomonė“ ir „darbo kolektyvams prašant“ arba „remiantis psichiatro išvadomis“. Tada taip pat represijų imdavosi prieš kitaip manančius pasiremdami tam tikromis išvadomis, kurios juridiškai nieko nereiškė. Teisinėje valstybėje, kiek suprantu, galioja teisės viršenybė, o ne kieno nors nuomonė.

„Tiesiog neturiu žodžių. Ji buvo kaltinama riaušių organizavimu ir provokavimu. Atsisakė skiepytis, nesutiko reguliariai testuotis nuo koronaviruso. Kažkada dažais apipylė Lukiškių aikštėje tuo metu buvusios ,Laisvės kalvos’ memorialo maketą. Turėjo ir daugiau reikalų su policija. Ir dabar ji vėl priimta mokyti vaikus. Nesuprantu tokio Vilniaus „Juventos“ gimanzijos direktorės poelgio“, – rašo ministrė.

Kas įdomiausia, kad kaltinimus riaušių organizavimu ministrė traktuoja kaip kaltę, o atsisakymą skiepytis, kuris yra garantuotas kiekvienam laisvos šalies piliečiui, ji priskiria prie nusižengimų. Vadinasi visi, kurie nesiskiepijo, negali būti priimami į darbą? Ir tai ne kokios turgaus bobos (atsiprašau šių moterų) paistalai, o tai Lietuvos Respublikos Švietimo ministrės žodžiai.

Kažkas tikrai Marijos žemėje nebegerai.

Toliau ministrė dėsto, kad „mokytoja turėjo reikalų su policija ir pan.“ yra pagrindas nepriimti asmens į darbą. Ar „turėjimas reikalų“ su policija jau yra kažkokia kaltė? Jus sustabdė kelyje pareigūnai – vadinasi, jūs turite reikalų su policija. Jei pagal ministrę tai yra jūsų kaltė, tai noriu jai priminti, kad žmogaus kaltę Lietuvoje nustato teismas, o ne ministrai. Visi žinome, kaip galima padaryti, kad bet kuris pilietis turėtų reikalų su policija.

Su policija ir net prokuratūra turėjo reikalų net ne viena Seimo partija – ir nieko. Visi priimti į darbą Seime.

Tai bandymas mus įbauginti. Žingsnis po žingsnio grandinės bus veržiamos. Šioje diktatūroje jie pasitelkia bankų institucijas, bei išdarkytą D. Žalimo interpretacijomis teisinę šalies bazę.

Piliečių sekimas ir susidorojimui su kitaip manančiais bus kryptingas. Greitai pamatysime, kas yra kas. Kas yra ištikimas Vakarų demokratijai, o kas yra proputiniškos Rusijos tvarkos gerbėjas.

Tiek būsime laisvi, kiek bus laisvas ir apsaugotas silpniausias šalies pilietis. Paprastas dirbantysis, kuris turi nebijoti reikšti savo pozicijos, net jei ji kažkam ir nepatinka. Jei reiškiant poziciją yra nusikalsta prieš valstybę, tai turi nustatyti tik teismas, o ne ministrė.