Edvardas Čiuldė. Konjunktūros riteris Nr.1

Dainiaus Žalimo per visą Lietuvą nugriaudėjusi ištara, kad neva kyla abejonės, ar asmenys, kurie neigia tos pačios lyties šeimų egzistavimą, yra lojalūs Lietuvos valstybei, neabejotinai gali pelnyti labiausiai kretiniško metų posakio nominaciją. Ne kiekvienas taip sugebėtų pasakyti, net ir specialiai siekdamas viršyti visus pasaulio nusišnekėjimus, ar ne?

Jeigu nepastebėjote, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas suabejojo didžiosios daugumos Lietuvos piliečių lojalumu savo valstybei, ne kitaip. Pagal tokios abejonės logiką, vien tai, kad esi normalių refleksų lietuvis, daro tave labai įtartinu tipažu ir potencialiu valstybės priešu. Kaip atrodo, net bolševikmečio komisarai, visur su padidinamuoju stiklu ieškoję liaudies priešų, nebuvo tokie įtarūs kaip konstitucinis Žalimas.

Čia pacituotoji D.Žalimo ištarmė tikrai nėra atsitiktinai prasprūdę žodžiai, kaip kartais žmogus pasako nei šį, nei tą iš nuovargio, mechaniškai apsirikdamas kalboje ar kankinamas pagirių. Dar visai neseniai tas pats D.Žalimas tvirtino, kad tradicinis požiūris į šeimą yra nacistinis požiūris. Tada leidau sau pastebėti, kad taip spjaudantis į akis daugumai Lietuvos žmonių, atsilaikiusių konjunktūros vėtroje, veikėjas yra tikras mėšlius. Tačiau jeigu žinote dar tikslesnį nešvankios situacijos įvardijimą, parašykite komentarų rubrikoje, nepasididžiuokite…

Ypač Lietuvos pilietį žemina tai, kad konstitucinis Žalimas, buvęs labiausiai iš visų nenusisekusios Konstitucinio Teismo kadencijos pirmininkas, kalba valstybės vardu.

Kaip atrodo, valstybės vardu jis kalbėjo ir tada, kai inicijavo Konstitucinio Teismo nutarimą, jog teisėjų atlyginimai, po buvusio darbo užmokesčio sumažinimo visoms gyventojų kategorijoms, turi būti atstatyti visų pirma, prioriteto tvarka, nežiūrint to, jog Konstitucinio Teismo teisėjai tikrai nebuvo labiausiai skurstantys šalies gyventojai. Auksine vadinama taisyklė, kad visų pirma reikia pasirūpinti savimi, minėtu atveju buvo įgyvendinta taip nuodugniai ir pedantiškai, kad darosi nejauku ir užima kvapą. Kažkodėl ta proga prisiminiau S.Freudo (Froido) patikslinimą, kad kūdikystėje užstrigę analinėje vystymosi stadijoje, kai kūdikis visų pirma domisi savo išmatomis, jau suaugę tokie užstrigėliai išsiskiria iš kitų žmonių savo hipertrofuotu pedantiškumu ir aukso trupinio vaikymusi, nes šūdas ir yra aukso simbolis.

Kaip atrodo bent man, ne kiekvienas konservatorių ant šakių į aukštą postą iškeltas prisitaikėlis turi moralinę teisę kalbėti valstybės vardu. Drauge prisimename ir tą situacijos tragikomiškumą, kaip yra sunku aukštai ant politinės konjunktūros šakių užkeltam veikėjui nulipti nuo užtūpto posto, ką labai akivaizdžiai andai parodė D.Žalimo konvulsijos.

Sunku nepastebėti ir dar vienos į akis krintančios aplinkybės, kad jeigu D.Žalimas viešojoje erdvėje konfrontuoja su kokiu nors kitu žmogumi, nesugebėdamas nuslėpti savo ketinimų vienaip ar kitaip pakenkti anajam, mes beveik automatiškai žinome, kad D.Žalimas puola išskirtinai padorų žmogų – ar tai būtų LR prezidentas ar, tarkime, kolega, kitas buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas.

Taigi, kaip atrodo bent man, žiūrinčiam subjektyviai, didelė garbės konstitucinis Žalimas neatnešė nei konservatoriams, nei juolab toms institucijoms, kurių vadovu dėl likimo ironijos tapo, t. y Konstituciniam Teismui ir VDU Teisės fakultetui. Būčiau linkęs manyti, kad greičiau yra atvirkščia, kai vadovaujant D.Žalimui, virš tokių institucijų pradeda kauptis dviprasmiškumo debesys. Tačiau man pačiam tai yra labai patogus, jeigu būtų galima taip pasakyti, interpretabilus personažas, nes nuoroda į jį leidžia paliudyti anksčiau jūsų nuolankaus tarno išsakytą tezę, kad pastaruoju metu vadinamieji pažangiečiai vis dažniau ragina pradėti kitaminčių persekiojimą, imtis represijų. D.Žalimas išsiskiria nebent tik tuo, kad neapsiriboja ideologiniais priešininkais, bet jau bando pasėti įtarimus, jog Lietuvos valstybės išlikimui pavojų kelia beveik absoliuti šalies gyventojų dauguma.

Kažkada naiviai maniau, kad G.Orwello antiutopija „1984-ieji“ piešia vaizdelį, kuo galiausiai gali patapti komunistinė utopija. Tačiau šiandien jau esu linkęs manyti, kad, daugėjant konstitucinių Žalimų, „1984-ųjų“ atmosfera gali po truputėlį, bet drauge su labai tikėtinais paūmėjimais pradėti tvenktis net ir iš pažiūros demokratinėje valstybėje.

Vis dar galvoju – ar turėjau teisę, ar nesutirštinau andai spalvų buvusį teisėją, kuris daugumą Lietuvos žmonių, išpažįstančių tradicinį požiūrį į šeimą, pavadino naciais, savo ruožtu apšaukti mėšliumi, ar nepersistengiau? Štai dabar anas šiame straipsnelyje jau yra tituluojamas konjunktūros riteriu Nr.1. Ar tai reiškia, kad autorius paaukština jo statusą, su apgailestavimu atsitraukdamas nuo grubios leksikos, nederančios su jo, korektiško žmogaus, įvaizdžiu? Tačiau ir šįkart turime galvoje ne tą karį riterį, kuris laikosi garbės kodeksų, bet greičiau apgailėtiną konjunktūros ritintoją, riterį kaip ritintoją, kuris nusiplūkęs ritina konjunktūros kamuolį į pakalnę.