Kun. Edmundas Naujokaitis FSSPX. Meilė Dievui ir meilė Tėvynei (II dalis)

fsspx.lt

Pirmoji dalis ČIA.

Tikrovė ir vertybės

Čia galime atsigręžti į giliausią – būties klausimą. Klasikinė metafizika pirmiausia skirsto būtį į ens realis (res) ir ens rationis (idea) – daiktus ir idėjas. Idėjos irgi yra būtis, bet vienos iš jų atitinka daiktų tvarką, res, yra jų atspindys žmogaus prote, kitos – ne, tėra iliuzija, fantazija, fikcija.

Žinoma, daiktai yra svarbiausia. Todėl kai kas sako: nesiginčykim dėl žodžių, sąvokų! Bet sąvokos yra mūsų kelias prie daiktų, prie tiesos. Tad žymusis rašytojas G.K. Chesterton yra pasakęs: „Bažnyčia ir erezijos visuomet kaudavosi dėl žodžių, nes žodžiai yra vienintelis dalykas, dėl kurio verta kovoti“ (The Ball and the Cross, 1909.)

Turime aiškiai suvokti ontologinę dalykų tvarką, kurios ignoravimas veda prie subjektyvizmo: Auctor rei > res > veritas > bonum.

Visų pirma yra daiktų autorius (auctor rei), kuris duoda daiktui būtį, formą ir materiją, savybes. Jis gali būti tik asmuo, protinga ir valinga būtybė – Dievas ar žmogus. Iš jo kyla realūs daiktai, turintys savo esenciją (esmę, formą), egzistenciją (esencijos faktišką realizavimą), natūrą (esenciją atitinkantį savitą veikimo būdą). Daiktas yra substancija, turinti savo savybes – akcidencijas. Tad akcidencijos: laikas, padėtis erdvėje, judėjimas, kitimas, gyvenimas, santykiai su kitais ir kt., irgi yra res, realybė. Trečias žingsnis – tiesa, pažįstančio proto adekvatumas (atitikimas) daiktui, teisingas jo esencijos priskyrimas rūšiai, egzistavimo faktiškumo suvokimas, prigimties supratimas, teisingas įvardijimas sąvokomis, apibrėžimas. Dėl juslių klaidų, proto ribotumo ir vienašališkumo, tiesos tradicijos silpnumo tiesos pažinimas turi daugiau ar mažiau tikrumo. Ketvirtas žingsnis – bonum, iš veritas išplaukiantis objektyvus, tikras daikto gėris konkretiems asmenims konkrečiose aplinkybėse. Gėris remiasi tikra ir pilna tiesa apie patį daiktą, apie asmenis ir apie aplinkybes. Gėris suvokiamas protu, tad irgi yra tiesa.

Ir štai, moderniojoje subjektyvistinėje filosofijoje auctor rei, Kūrėjas pakeičiamas evoliucija, aklu atsitiktinumu, materijos savireguliacija; res – fenomenais, idėjomis, identitetais; veritas, scientia – opinijomis, nuomonėmis, ideologijomis, įsitikinimais, pasaulėžiūromis; bonum ir pulchrum, gėris ir grožis – vertybėmis, pretium. Net lytis (sex) keičiama į lytinę savimonę (gender).

Etika, estetika ir galiausiai religijos filosofija suplakamos į naują filosofinę discipliną – aksiologiją (vertybių teoriją). (Terminą 1887 m. veikale Philosophie des Schönen įvedė Eduardas von Hartmannas.) Vienas iš aksiologijos pradininkų vokiečių filosofas idealistas Hermannas Lotze vertės sąvoką, pasiskolintą iš ekonomikos, pritaikė estetikai. Kas man gražu, tą vertinu ir perku. Taip esą veikia moralė, kultūra ir religija. Įsivyrauja estetikos pirmenybė: kaip nesiginčijama dėl skonio, grožio, taip ir dėl etinių polinkių, tautinių kultūrinių savitumų ir religinių įsitikinimų...

Vertybė (pretium) yra subjektyvus ir laisvas daikto vertinimas, įkainojimas (arba perkainojimas, nuvertinimas). Narkomanui narkotikai yra blogis, malum, bet subjektyviai tai jo pretium. Dalykus vertina pirkėjas rinkoje pagal savo jausmą (skonį, nuotaiką, norą, naudos ir laimės troškimą), kuris dažnai nustelbia proto rodomą tiesą apie gėrį. Pirkėją veikia emocijos, instinktai, įpročiai, stereotipai, nuojautos, manipuliacija (reklama, mada, prestižas)... „Tikra, objektyvi vertybė“ – klaidingas posakis, nes vertinimas visuomet subjektyvus, kiekvienam ir kiekvieną akimirką skirtingas. Vertintojas yra karalius rinkoje: daiktai išstatyti prieš jo akis kaip juslinių dirgiklių rinkinys, iš kurio jis spontaniškai renkasi, kas jį tą akimirką labiau dirgina. Tik įvykus appretiatio – įvertinimo aktui, daiktas tampa preke, vertybe, mainų ar įsigijimo sutarties objektu. Jei obuolys turguje de facto niekam nepatiko, jis nėra prekė, neturi vertės, jis tėra utilizuotina našta. Tad vertintojas ne pasirenka jau esančią vertybę, bet paverčia ją vertybe. Vertė yra daikto sudirgintas ir prie daikto „priklijuotas“ vertintojo jausmas.

Aksiologiją vystė ekskunigas filosofas Franzas Brentano (Psychologie vom empirischen Standpunkt, 1874, 1911), fenomenologas Maxas Scheleris (Der Formalismus in der Ethik und die materiale Wertethik, 1913), Bohemijos vokietis Brentano sekėjas Oskaras Krausas ir kiti. Į anglosaksų pasaulį value sąvoką įvedė pragmatistas Johnas Dewey‘s. Nuo tada visas konservatyvusis pasaulis gina „christian values“... Bet dažnai pamirštama Nyčės ištarmė, kad visos vertybės yra ir turi būti nuolat pervertinamos. Jei pasiduodi vertybiniam „diskursui“, nebegali grįžti atgal prie tikrų daiktų...

Vokiečių filosofija eina iki galo. Filosofas iš Freiburgo, Andreas Ursas Sommeris, neseniai parašė veikalą Werte: Warum man sie braucht, obwohl es sie nicht gibt (2016). Pasak jo, vertybės – reguliuojančią funkciją turinčios fikcijos, kurių neįmanoma pagrįsti nei ontologiškai, nei antropologiškai – jos nuolat kinta, pervertinamos. Ir tai esą gerai: būtent jų reliatyvumas ir kintamumas suteikia žmogui laisvę...

Panašiai yra „cultural wars“ sąvokos atveju. Ar mūsų – katalikų, patriotų – kova yra kultūrinis karas? „Kultūra“ šio termino kūrėjams yra kažkas paremto skoniu, mada, stereotipais, kažkas kintančio ir riboto. Tad dėl to kariauti yra tiesiog nekultūringa – tai atvirumo, dialogo ir akiračio platumo trūkumas. Taigi, mūsų karai yra ne „kultūriniai karai“, o karas už gyvybę, už tėvynę, už Bažnyčią, už šeimą! Tai nėra pasirenkamos vertybės ar muziejinės tradicijos, o pamatinė tikrovė!

Tačiau kas gi yra „tikra“? Pirmiausiai žmonės, jų fizinė gyvybė ir gyvenimai, jų bendrijos, tautos, valstybės, kūrybos ir darbo vaisiai, dorybės. O svarbiausia – nemirtinga siela ir jos laukianti amžinybė; Dievas, jo apreiškimas ir malonė; Bažnyčia ir sakramentai, Švč. Mergelės Marijos globa. Dvasinė realybė yra nepalyginamai realesnė už visa kas materialu ir jusliška, nepriklausomai nuo to, ar kas nors tuo tiki, ar ne.

Kas yra Lietuva? Tai, ką mato užsienietis, išlipęs iš traukinio ar autobuso: skylėtos gatvės, apgriuvę fasadai, žaliu tinklu apvynioti balkonai, kad nenukristų ant galvos, siaubinga sovietinė architektūra iš baltų silikatinių plytų ir t. t. Žmonių minios, kurioms visa tai netrukdo gyventi, kurios kasdien nepiketuoja prie merijų ir vyriausybės, kad būtų įvesta elementari tvarka bent centrinėse gatvėse. Tai ne pinigų, visuomenės ar miestų neturtingumo, bet mąstymo problema. Mąstymas susvetimėjęs tikrovei, todėl užsiima tik medijų teikiamų iliuzijų kontempliacija.

Tėvynė – ne emociškai vartojamas mėgstamas prekės ženklas, o kūrybinis projektas, bendras bendrojo gėrio kūrimas. Kažkas aktyvaus, reikalaujančio pastangų ir pasiaukojimo. Galiausiai, žemiškoji Tėvynė – tik priemonė nukeliauti į amžinąją Dievo karalystę, kur nebus nei žydo, nei graiko, kur visi bus viena viename Dieve. „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo ..., nei barbaro, nei skito, ... bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11). „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo“ (Žyd 13, 14).

Meilė, religingumas, pietetas

Nuo metafizikos galime pereiti prie etikos.

Klasikinė ir krikščioniška etika – dorybių etika. Dorybė nėra substancija, kažkoks daiktas žmogaus viduje, bet pastovi gera sielos savybė, įgalinanti žmogų pažinti ir daryti gėrį. Tai realybė, ne idėja ar tuščias vardas kokiems nors jausmams apibendrinti.

Tarp dorybių esama hierarchijos. Dieviškosios dorybės, iš kurių aukščiausia yra meilė (caritas), stovi aukščiau už moralines dorybes, tarp kurių mus šioje paskaitoje labiausiai domina teisingumas. Meilė grindžia krikščionybės universalizmą, gi teisingumo dorybės dalis patriotizmas – dalines pareigas Tėvynės atžvilgiu.

Caritas – tai geranoriškumo meilė (amor benevolentiae), ne geismas (amor concupiscentiae), tad mylime dėl paties mylimojo, o ne dėl iš jo gaunamos naudos ar malonumo. Caritas – tai meilė Dievui kaip aukščiausiam gėriui dėl jo paties, ir po to meilė sau ir artimui dėl Dievo.

Taigi, meilė artimui kyla iš meilės Dievui ir remiasi visos žmonių giminės vienybe. Ji universali, dėl jos esame įpareigoti mylėti ir svetimtaučius ir net priešus. Bet meilė yra tvarkinga, todėl privalu laikytis vad. meilės tvarkos (ordo caritatis): visų pirma Dievas, po to mano sielos išganymas, po to mano šeima, tėvynė, galiausiai kiti. Bendrasis gėris yra aukščiau asmeninio, todėl turiu aukoti asmeninį kūnišką (ne dvasinį) gėrį iškilus pavojui Tėvynei. (Plg. konferencijos temą: „…Labiau nei merginą? Meilė Lietuvai XXI amžiuje“. 1950 m. Juozas Lukša paliko Paryžiuje savo mylimąją Nijolę Bražėnaitę ir grįžo į Tėvynę kovoti už jos laisvę.) Ordo caritatis – pabėgėlių problemos sprendimo raktas: pirmiau savo tautos gėris, po to imigrantai.

Teisingumas skatina valią atiduoti kiekvienam tai, kas jam priklauso. Ant aukuro Kauno Karo muziejaus sodelyje parašyta: Redde quod debes – grąžink ką privalai!

Tarp teisingumo dalinių dorybių yra šios dvi:

- religio – religingumas, deramo kulto Dievui atidavimas. Tai žemesnė dorybė nei tikėjimas į Dievą ir Dievo meilė. Dėl jos, pvz., privalome dalyvauti sekmadienio Mišiose – tai dies dominica – Viešpaties diena, o ne mūsų nuosavybė.

- pietas – pietetas, pareiginga meilė savo artimiausiai buvimo priežasčiai: tėvams ir tėvynei. Jie yra tarpininkai tarp Kūrėjo Dievo ir mano egzistencijos. Pietete esama jausminio ir protinio-valingojo elementų, todėl yra du jo aktai: reverentia (pagarba, jausmas) ir obsequium (pagalbos teikimas).

Jei artimo meilė remiasi žmonių giminės vienybe, tai pietetas – artimiausios bendros giminystės vienybe. Vietoj universalumo – partikuliarumas. Bet dorybių hierarchijoje meilė ir religingumas iškyla aukščiau už pietetą ir patriotizmą, todėl universalumas esmingai svarbesnis už partikuliarumą.

Kas yra mano tėvynė? Galime išskirti dvasines ir žemiškas, siauras ir plačias tėvynes. Tad turiu būti savo parapijos, vyskupijos, Bažnyčios Lietuvoje, galiausiai visuotinės Bažnyčios patriotas. Turiu mylėti ir remti savo gatvę ar kaimą, savo kraštą, savo šalį Lietuvą, Europą ir galiausiai visą Christianitas – krikščioniškąją civilizaciją nuo Filipinų iki Etiopijos, su jos lotyniškuoju ir orientaliniais ritais, su jos misijomis iki pasaulio pakraščių. Visos šios Tėvynės harmoningai telpa viena kitoje ir negali būti supriešinamos (provincializmas, regionalizmas, separatizmas, valstybės centralizmas, imperializmas).

Meilė turi būti efektyvi, o ne vien afektyvi – veiksminga, o ne vien jausminga.

„Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21). „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18). Tas pat galioja pietetui ir jo daliai – patriotizmui. „Žygiais, o ne žodžiais, mes Tėvynę mylim“, rašė negarbingo atminimo poetė Salomėja Nėris (Poezija, 1972, t. 1, p. 230). Iš dviejų pieteto aktų

- reverentia labiau nukreipta į praeitį ir susijusi su jausmais. Tai atminties institucijos ir politika, triumfalizmas ir martyrologija, simboliai, kapinės, minėjimai, senosios Lietuvos platybių studijavimas žemėlapiuose,

- obsequium gi nukreiptas į ateitį, čia labiau veikia protas ir valia, konkrečios pastangos.

Tad yra afektyvusis ir efektyvusis patriotizmas – Tėvynės meilė ir nacijos, nac. valstybės aktyvus kūrimas. Privačioje sferoje: tai šeima ir vaikai, visą gatvę puošianti sodyba, nacionalinę gerovę didinantis sąžiningas profesinis darbas ar verslas, mokslo ir meno pasiekimai. Viešojoje sferoje: sveikų politinių jėgų rėmimas, politinis aktyvizmas, karo tarnyba ar pilietinis pasipriešinimas, politiko, valdininko, statutinio pareigūno ar valstybės vadovo tarnystė. Tai ne identiteto politika, o realybė!

Pietetas tėra teisingumo dalis. Šv. Tomas rašo (S.Th. II-II q. 101 a. 3 ad 3): pietetas žiūri tėvynės kaip mūsų būties principo, gi įstatyminis teisingumas žiūri tėvynės kaip bendrojo gėrio. Tad efektyvusis patriotizmas – pirmiausia įstatyminio teisingumo vykdymas. (Teisingumas būna: įstatyminis/legalis – asmens bendruomenei, paskirstomasis/distributiva – bendruomenės asmeniui, mainų/commutativa – asmens asmeniui.) Įstatyminio teisingumo dorybė skatina atiduoti tai, kas pagal įstatymus priklauso bažnytinei ir civilinei bendrijai, vykdyti savo socialines pareigas.

Bet teisingumą peržengia meilė – davimas besąlygiškai ir daugiau nei reikalaujama, kūrybinis statymas ir vystymas, įsitraukimas į bendrą daugelio kartų vykdomą Tėvynės statybos darbą.

Esat katalikai!

Yra vienas Trejybėje Dievas, jo galioje – visos tautos. Meilė Dievui kaip tikrovei, realybei, neatsiejama nuo tikros, efektyvios meilės Tėvynei, kuri nėra įsivaizduojama bendruomenė, o mūsų ir ateinančių kartų bendras gyvenimas.

Ar galiu sakyti: esu Lietuvos ir lietuvių tautos patriotas, jei žinau, kad ši šalis ir tauta yra nuo amžių katalikiška, bet nesidomiu katalikiškuoju jos istorijos ir kultūros sandu, kuris šimtmečiais buvo jos kultūrinio ir politinio gyvenimo pagrindas? Ar esu patriotas, jei nė nesusimąstau, nuo ko priklauso tautos likimas ir jos gerovė net smulkmenose – nuo Dievo Apvaizdos, jo malonės veikimo? Dievą pamiršo ir valstybės vyrai, nors tai jų politinio autoriteto ir sėkmės vienintelis šaltinis. Bedievis valstybės vyras yra lyg energetikos ministras, kuris tik skaičiuoja rozetes šalyje, bet vengia net minties apie el. tinklą ar elektrines, iš kur srovė atiteka. Religingumo dorybę praktikuojančios sielos, ypač kontempliatyvūs vienuoliai yra tas elitas, kuris pritraukia malonę savo maldomis ir apsimarinimais.

„Kokia kita didelė tauta [Nec est alia natio tam grandis] turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra VIEŠPATS, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?“ (Įst 4, 7). Mes, pakrikštytieji, esame didi Dievo nacija, netgi Dievo giminaičiai, kaip šv. Paulius kalbėjo graikams Atėnų Areopage: „Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę kai kurie jūsų poetai: ‘Mes esame iš jo giminės (genus)’. Todėl, būdami dieviškos giminės, neturime manyti, jog Dievybė panaši į auksą, sidabrą ... ar žmogaus minties kūrinius“ (Apd 17, 28n). Turime būti šios nacijos ir šios giminės patriotai!

Dauguma iš jūsų buvote vaikystėje pakrikštyti ir tapote Katalikų Bažnyčios nariais. Išganymas yra būtinas visiems, taip kaip ir kūniška gyvastis, todėl kūdikiai pakrikštijami jų neatsiklausus, taip kaip jie buvo pradėti, pagimdyti ir gavo vardą be savo sutikimo. Negalim pasirinkti savo gyvenime to, kas fundamentaliausia: gimimo, tėvų, genų, šeimos, tėvynės, mirties dienos. Krikštas – dvasinis gimimas, tapimas krikščionių tautos, Bažnyčios kaip tobulos bendruomenės nariu. Tai tikrovė, turėtumėte ją atrasti, suvokti jos reikšmingumą, laisva valia ją priimti, pradėti vykdyti krikšto pažadus. Tai ne jūsų pasirinktas gyvensenos būdas, life style, ne pasaulėžiūra, religiniai įsitikinimai ar tapatybė – tai antgamtinė tikrovė, realesnė nei jūsų tautybė, pilietybė, profesija. Jau senovės išminčiai ragino: Pažink save! Atrask, kas iš tiesų esi, nepriklausomai nuo įgeidžių, epochos dvasios, naujausių madų, medijų manipuliacijų. Šv. Leonas Didysis ragino (pamokslas Kalėdų Aušrinės 2 noktiurne): Agnosce, o Christiane, dignitatem tuam! – „Atpažink/suvok, o krikščioni, savo kilnumą – tapęs dieviškosios prigimties dalininku (2 Pt 1, 4), negrįžk į senąjį niekingumą išsigimusiu [degenere, neatitinkančiu kilnios giminės – genus] elgesiu“.

Prisiminkit savo protėvių religiją, didingą Bažnyčios istoriją ir misiją, prisiminkit, kad jūsų, kaip Romos katalikų, gimtoji kalba yra lotynų kalba. Statykit savo parapijas, remkite Bažnyčią, kurkite krikščioniškas šeimas ir kultūrą. O šiandien: pasidomėkit, kas dedasi Bažnyčioje – tai JIE griauna JŪSŲ Bažnyčią, naikina liturgiją, dogmas, discipliną. Iš sakyklų girdite sentimentalius pagraudenimus, gal net nenutuokiate, kokia yra tikroji katalikiška doktrina, filosofija, istorija, liturgija ir kt. Modernistinė barbarybė griauna Bažnyčią, ir jūsų pareiga ją apginti, gelbėti ir patiems gelbėtis, kai dažnai net dvasininkai apleidžia sielų gelbėtojų pareigas. Tik tuomet turėsite jėgų ištverti ir Tėvynės statymo darbuose, nepasiduosite nevilčiai ir nenuleisite rankų net iškilus didžiausiems pavojams.

Dėkoju už dėmesį!