Ramūnas Aušrotas. Būtina teisiškai įvertinti Civilinės sąjungos įstatymo projektą

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nariai kreipėsi į Seimo valdybą ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą (TTK), prašydami teisiškai įvertinti Civilinės sąjungos įstatymo projektą. Apie tokio įvertinimo būtinumą nevyriausybinės organizacijos kalbėjo šio projekto klausymų TTK metu. Belieka pasidžiaugti, kad opozicija šio klausimo pagaliau ėmėsi. Kyla klausimas, kodėl šis įvertinimas yra reikalingas?

Jau klausymų metu išsiskyrė įstatymo projektą pateikusių Seimo narių, TTK pirmininko ir klausymuose dalyvavusių nevyriausybinių organizacijų nuomonė. Pirmieji teigė, kad pagal įstatymo projektą, civilinę sąjungą sudarę asmenys nekuria šeimos teisinių santykių, o štai nevyriausybinių organizacijų atstovai, nepriklausomai nuo atstovaujamos ideologinės pozicijos, kviesdami žiūrėti ne į teisės akto formą, bet į reguliuojamų teisinių santykių turinį, teigė priešingai, t. y. jog juo ketinama reguliuoti būtent šeiminius teisinius santykius.

Kad Civilinės sąjungos įstatymu yra kuriami šeimos teisiniai santykiai, socialiniuose tinkluose pripažino ir buvęs LR Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas, Mamos už LGBTQ+ bendruomenės atstovė Rasa Račienė.

Tai viena iš priežasčių (bet ne vienintelė), kodėl reikia atlikti šio teisės akto projekto teisinį vertinimą. Bet yra ir kita priežastis, daug svarbesnė. Pagal Teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau žr. TPĮ), kuris nustato teisėkūros principus ir teisėkūros proceso reikalavimus, 15 straipsnį, rengiant teisės akto, kuriuo numatoma reglamentuoti iki tol nereglamentuotus santykius, taip pat kuriuo iš esmės keičiamas teisinis reguliavimas, projektą, privalo būti atliekamas numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas.

Teikiant Civilinės sąjungos įstatymo projektą jo autoriai tokio vertinimo neatliko, nors įstatymu yra ketinama reguliuoti anksčiau nereguliuotus tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo santykius.

Šis vertinimas reikalingas tam, būtų nustatytas galimas teigiamas ir neigiamas poveikis to teisinio reguliavimo sričiai, asmenims ar jų grupėms, kuriems bus taikomas numatomas teisinis reguliavimas.

Atsižvelgiant į teisės akte numatomo naujo teisinio reguliavimo pobūdį, mastą, turi būti įvertinamas poveikis ekonomikai, konkurencijai, valstybės finansams, socialinei aplinkai, viešajam administravimui, teisinei sistemai, kriminogeninei situacijai, korupcijos mastui, aplinkai, administracinei naštai, regionų plėtrai, reglamentuojamoms profesijoms ir kitoms sritims. (TPĮ 15 ste. 2 d.)

Iš tiesų, kalbant apie šį projektą, ne tik nėra aišku, kokius teisinius santykius sukuria civilinę sąjungą sudarę asmenys, bet ir nėra aiški šio įstatymo taikymo apimtis, (33 straipsnio problema), neaiškios šio įstatymo taikymo pasekmės kitų asmenų teisėms ir pareigoms (pavyzdžiui, teisei turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisei ugdyti vaikus pagal savo dorovinius ir religinius įsitikinimus).

Dabartiniu įstatymo projektu numatomas automatinis Civilinės sąjungos įstatyme vartojamos „partnerių“ sąvokos prilyginimas kituose teisės aktuose vartojamoms „partnerių“, „sugyventinių, „asmenų, įregistravusių partnerystę“ ir panašioms sąvokoms. Klausymuose niekas, nei įstatymo projekto autoriai, nei valstybės institucijų atstovai nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia bus civilinę sąjungą sudariusių asmenų teisių apimtis. To, iš tiesų, nežino niekas.

Toks teisinis reguliavimas gali nepagrįstai išplėsti Civilinės sąjungos įstatyme numatytas partnerių teises. Pavyzdžiui, praktikoje kils klausimas, ar civilinę sąjungą sudariusieji asmenys, vadovaudamiesi CSĮ 33 straipsniu, turi teisę į pagalbinį apvaisinimą pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, kuris dabar numato pagalbinio apvaisinimo galimybę registruotą partnerystę sudariusiems asmenims. Pagal CSĮ 33 straipsnio logiką, išeitų kad taip.

Konstatuotina, kad dabartinis projektas, kuriuo ketinama vienos lyties asmenims sudariusiems civilinę sąjungą suteikti visas teises, kurias turi sugyventiniai (vyras ir moteris), lemia teisinį neapibrėžtumą, nes nėra aiški teisinio reguliavimo apimtis – t .y. niekam, net įstatymo teikėjams, nėra aišku, kokias teises įgis civilinę sąjungą sudarę asmenys. Įvesti teisinį reguliavimą, nežinant, kokias pasekmes jis sukurs, yra teisiškai ydinga.

Be to, toks teisinis reguliavimas lems, kad ateityje, keičiant įstatymus ir numatant sugyventiniams teises, susijusias su tėvų valdžia ar įvaikinimu, reikės visada daryti išlygą, kad tai netaikoma partneriams pagal Civilinės sąjungos įstatymą.

Dar daugiau, su homoseksualių asmenų santykių įteisinimu, priklausomai nuo to įteisinimo pobūdžio ir apimties, valstybei ir jos institucijoms galimai atsiras pozityvi pareiga primti tam tikrus administracinius sprendimus arba suintersuotų grupių jos bus spaudžiamos tokius sprendimus priimti, įskaitant, bet neapsiribojant, švietimo programų ir mokymo turinio priderinimu, tėvų valdžios nustatymu ir tėvystės teisių reglamentavimu (du tėčiai, dvi mamos), tam tikrų medicininių paslaugų reglamentavimu (pagalbinis apvaisinimas, surogacija). Tai, ar įstatymas sukurs pozityvią valstybės pareigą imtis tokių veiksmų ir kokia apimtimi, irgi yra neatsakytas klausimas.

Dėl tokių situacijų teisėkūros pagrindų įstatymas ir numato privalomą numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimą, kurio įstatymo projekto autoriai neatliko. Belieka tik spėlioti, kodėl – ar dėl ideologinių politinių priežasčių, kad nepaaiškėtų tikroji teisinio reguliavimo esmė ir prasmė, ar dėl to, kad projekto autoriams paprasčiausiai pritrūko tam reikalingų specialių ir (ar) mokslinių žinių. Pastaruoju atveju įstatymo projekto iniciatoriams į pagalbą gali ateiti Seimo statutas, leidžiantis pagrindiniam įstatymą svarstančiam komitetui tokį vertinimą inicijuoti (Statuto 145 straipsnio 2 dalis).

Be kitų dalykų, atliekant tokį vertinimą nustatomos galimos neigiamos priimto įstatymo pasekmės ir kokių priemonių reikėtų imtis, kad tokių pasekmių būtų išvengta. O šio įstatymo kontekste tokių pasekmių, bent jau socialiniam audiniui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui, tikrai gali būti. Pateiksiu tik vieną pavyzdį, susijusį su sąžinės laisve.

Jei apklausite gatvėje 100 žmonių, jie visi jums pasakys, kad vyras ir moteris sudarę santuoką yra šeima. Tie patys 100 žmonių neprieštaraus ir tam, kad vyras ir moteris, gyvenantys kartu ir turintys vaikų, yra laikytini šeima. Ir neabejotinai jie pasakys, kad vieniša mama ar tėtis su vaiku irgi yra šeima. Tačiau jei paklausite jų, ar du vyrai (moterys) yra šeima, nuomonės kardinaliai išsiskirs.

Kitaip tariant, visuomenė sutaria dėl to, kad šeima atsiranda vyro ir moters santuokos, faktinio vyro ir moters ryšio bei tėvystės ir motinystės pagrindu. Iš esmės būtent taip ir yra įrašyta mūsų Konstitucijoje arba Visuomenės sutartyje. Tačiau visuomenė visiškai nesutaria dėl to, ar du vyrai (moterys) yra šeima. O Konstitucija kaip Visuomenės sutartis, to ir nenumato. Nes Konstitucija yra tai, dėl ko sutariame.

Kas atsitiktų tuo atveju, jei bus priimtas įstatymas, kuris numato, kad du vyrai (ar moterys) yra šeima? Atsiras taip vadinamoji pozityvi pareiga laikyti du vyrus (ar moteris) šeima. O šios pareigos įgyvendinimas priklausys nuo valstybės institucijų aktyvumo šiuo klausimu. O ką daryti su tais, kurie nesutinka, ir tikėtina, niekada nesutiks, kad toks socialinis darinys būtų pripažintas šeima? Užmerkti akis ir toleruoti, ar pasiduoti pagundai persekioti?

Kad įteisinus homoseksualius santykius yra linkstama spausti visuomenę priimti atitinkamą ideologinę poziciją, parodė atvejis Suomijoje. Jos valdžios institucijos pradėjo baudžiamąjį persekiojimą prieš Suomijos parlamento narę ir buvusią vidaus reikalų ministrę Päivi Räsänen bei Suomijos evangelikų liuteronų misijos vyskupijos vyskupo Juhaną Pohjolą dėl jų Biblija paremtos pozicijos homoseksualių veiksmų (ne homoseksualių asmenų) atžvilgiu. Prokurorai teisme bandė įrodyti, kad laikyti homoseksualius veiksmus nuodėme yra žeminantis dalykas.

O kaip bus, jei priėmus CSĮ, eilinis dievobaimingas pilietis Lietuvoje nesutiks su tuo, jog du vyrai yra šeima?

Ir čia norisi pacituoti ne eilinio žmogaus iš gatvės, bet buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko D. Žalimo žodžius. Žvalgybos dienos proga jis pareiškė, kad asmenys, kurie neigia tos pačios lyties šeimų egzistavimą, yra galimai nelojalūs Lietuvos valstybei.

Norisi pakomentuoti šią totalitarizmo grimasą. Iš esmės tokie žodžiai iliustruoja tam tikros visuomenės grupės, kuri vadovaujasi požiūriu, kad du vyrai (ar moterys) yra šeima nusistatymą tų asmenų, kurie mano kitaip, atžvilgiu. Konstatuotina, kad šis nusistatymas kitaip manančių atžvilgiu yra akivaizdžiai priešiškas.

Tačiau ši visuomenės grupė, be vis griežtėjančios retorikos, kol kas neturi jokių įstatyminių svertų, leidžiančių primesti šią nuomonę kitai pusei. Kol nėra įstatymo, valstybė neturi jokios pareigos laikyti du vyrus (moteris) šeima, kaip ir įpareigoti jos piliečius taip manyti.

Nuomonė dėl to, kad du vyrai (moterys) nėra šeima niekaip nekliudo taip manantiems laikyti, kad jie yra šeima, o taip gyvenantiems – jaustis, kad yra šeima. Taip yra dabar.

Tačiau įstatymas, numatantis, kad du vyrai (moterys) yra šeima, iš esmės keistų situaciją, nes automatiškai įpareigotų manančius kitaip juos tuo laikyti. Įstatymas yra tai, kas įpareigoja. Netgi jei tai objektyviai neteisingas įstatymas. Kaip sakydavo romėnai, dura lex, sed lex.

Todėl yra labai svarbu, ir net būtina, išsiaiškinti kokios yra numatomo teisinio reguliavimo pasekmės kitų žmonių teisėms ir laisvėms. Kad neįžengtumėme į kultūrinių karų teritoriją, kai pasinaudojant įstatymo kūju iš esmės yra paneigiama kito žmogaus sąžinės laisvė.

Matant tokius buvusio KT pirmininko pasisakymus, gali būti, kad stabdžių šiuo klausimu pas kai ką nebus.