Kard. S. Tamkevičius SJ. Jėzaus sekėjų likimas – XXXIII eilinis sekmadienis

Baigiantis bažnytiniams metams skaitomi Jėzaus žodžiai apie paskučiausius laikus ir kas laukia Jėzaus sekėjų blogio pavergtame pasaulyje: „Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 12.17–19).

Aiškiau pasakyti nebuvo galima – ištikimų Jėzaus sekėjų laukia jų Mokytojo likimas. Krikščionis negali tikėtis, kad Dievas jį apsaugos nuo visų negandų, bet turi pasitikėti dangaus Tėvu, kad be jo žinios nė plaukas nenukris nuo galvos. Jėzus ragino savo sekėjus būti drąsius ir ištvermingus.

Kas yra tas ‚pasaulis‘, apie kurį kalbėjo Jėzus ir kuriame jo tikintieji patirs daug priešiškumo? Pasaulis, kuris nekenčia Jėzaus išpažinėjų, yra blogio pavergti žmonės, besipriešinantys gėriui ir pačiam Dievui. Pasipriešinimas šiam pasauliui bei nuodėmei visuomet kainuoja, bet užtat dvasiškai brandina.

Jėzus daug kartų yra raginęs nemylėti pasaulio: „Nemylėkite pasaulio nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Tėvo meilės, nes visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė, o tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio“ (1 Jn 2, 15–16).

Labai tiksliai apibrėžta, kuo kvėpuoja Dievo nekenčiantis pasaulis: nevaržomu seksualumu – tai kūno geismas; turto ir pinigų dievinimu – tai akių geismas ir noru iškilti virš kitų – tai gyvenimo puikybė. Šitas pasaulis šiandien siekia, kad krikščionys mąstytų ir elgtųsi ne pagal Dekalogą, bet priimtų liberalaus pasaulio nuostatas gyvybės, seksualumo ir šeimos atžvilgiu. O kai krikščionys turi moralinį stuburą, tuomet susilaukia neapykantos. Jie vadinami fanatikais, tamsuoliais, kalbančiais neapykantos kalba. Nebijokime pasaulio neapykantos.

Jėzus kalbėjo: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, tai žinokite – jis manęs nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‚Tarnas ne didesnis už šeimininką!‘ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios“ (Jn 15, 18–20).

Jei pasaulis mus, besilaikančius Evangelijos, mylėtų, reikėtų daryti sąžinės patikrinimą, ar kartais kur nors nedarome moralinių kompromisų; galbūt jau esame nukrypę nuo Jėzaus mokymo. Tuo tarpu pasaulio neapykanta mums yra kaip ženklas, kad gyvename Jėzaus palaiminimų šviesoje.

„Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 10–12).

Prisiminkime Lietuvos kankinius, XX amžiuje ėjusius per kalėjimus, koncentracijos stovyklas, lagerius ir Sibirą. Prisiminkime kunigą Alfonsą Lipniūną – nacių laikų kankinį, palaimintąjį arkivyskupą Teofilių Matulionį – ilgus metus kalintą sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose, prisiminkime sušaudytą Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių. Jie atstovauja tūkstančiams Lietuvių kankinių, tikėjusių ir pasitikėjusių Dievo vedimu.

Nesistebėkime, kad dabartinėje Europoje krikščionybė yra ignoruojama, nes joje viešpatauja pasaulio dvasia, ir nebijokime užsitraukti pasaulio neapykantą. Nebijokime būti ne pasaulio, bet Dievo vaikai.