Edvardas Čiuldė. Homoseksualizmo Talibanas Lietuvoje

Žmonės labai greitai pasigauna juokingus palyginimus ir įvardijimus, kai ne visados yra lengva atsekti pirminį postūmį, lėmusį komiškos frazės ar nuorodos atsiradimą. Dar ir šiandien iš esmės nežinau, kodėl pigus ir prastas vynas yra vadinamas rašalu, nors lengvai įsivaizduoju tai, kodėl toks birzgalas sovietiniais laikais buvo vadinamas Saljerio lašais.

Iš tiesų, ne vienam neatpažintam Mocartui šleikštus spirituotas vyniukas, prilygintinas nuodams, yra pastebimai patrumpinęs gyvenimą. Kita vertus, per savaitę išpopuliarėjusio pavadinimo „Delfi.lt sociologinis tyrimas“, tapusiu bendriniu ypatingai neskoningos klastotės įvardijimu, atsiradimo aplinkybės yra aiškios – delfi. lt portalas pagal lobistų užsakymą atliko tyrimą, kuris parodė stebuklingą Lietuvos žmonių nuomonės pasikeitimą, kai dabar jau neva pusė šalies populiacijos pritaria vienalyčių santuokų įteisinimui.

Žinia, minėtas tyrimas (?) yra tokia grubi, iš tolo matoma falsifikacija, jog baltais siūlais susiūtas delfi.lt sociologinis prasiveržimas į fantazijų šalį privertė žmones kikenti už kiekvieno kampo, štai vyras grįžta girtas kaip lapas į namus, bandydamas įtikinti pasitikusią žmoną, kad yra visiškai blaivas, o žmona jam atšauna, kad jo blaivumą tikriausiai nustatė delfi.lt sociologinis tyrimas, ir pan.

TV laidoje sociologe prisistačiusios ypatos paaiškinimas, kad minėtas „tyrimas“ nėra reprezentatyvus tradicine prasme, bet yra geras ar net pagerintas, galimai jau patobulintas, nes čia šalia grafos „neturiu nuomonės“ galima rinktis grafą „nei pritariu, ne pritariu“, rodo, kad konjunktūrinis užsiangažavimas Lietuvoje gali pastūmėti vadinamuosius specialistus užsikabaroti į tokias svaiginančias kretinizmo aukštumas, kokių anksčiau žmonija nežinojo. Pavadinkime šį konjunktūrinį lietuviškos dirvos reiškinį „kretinizmo alpinizmu“.

Kodėl solidžia laikoma žiniasklaidos bendrovė delfi.lt ryžosi tokiam savęs pažeminimui, kai atrodo mūsų laikais niekas neverčia rinktis pastatytam prieš šautuvo vamzdį, bandant išvengti bado šmėklos ar pan.? Tai yra didelė paslaptis, kitaip nepasakysi.

Sociologinio pseudotyrimo užsakymą su užsakymo aplinkybių įtakojamų rezultatų tikėtinumu Delfi.lt pateikė LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ CENTRO DIREKTORĖ Jūratė Juškaitė.

Tačiau ar kas nors Lietuvoje supranta – kokiu galu su žmogaus teisėmis liečiasi žmogaus teisių Lietuvoje direktore pasivadinusia tokia J.Juškaitė? Išties, Lietuva gali būti laikoma pavadinimų Talibanu jau vien dėl, kad šviesmečiais nutolę nuo žmogaus teisių reikaliukai yra pridengiami labiausiai didingu iš galimų pavadinimu su raktiniais žodžiais „Lietuva“, „žmogaus teisės“, „centras“, „direktoratas“. Ne šuns papas, ar ne?

Ne kiekvienas tai sugebėtų, šventais dalykais pavadinti visiškai nešventus, mažiausiai reikia turėti kiaulės akis, leidžiant sau ir toliau spoksoti žmonėms į veidus tarsi niekas nieko po tokio visų diskretiškumo ribų peržengimo ir kuklumo nepaisymo.

Tačiau tikrai ne dėl gėdijimo ar moralizavimo čia susirinkome, labiausiai neramina tai, kad toks ar kitoks pavadinimų klastojimas išplauna žodžių reikšmes, prisideda prie žmogaus sąmonės nususinimo, o aptariamu atveju labiausiai tiesmukai naikina žmogaus teisių diskursą, priveda jį iki galutinio sukarikatūrinimo.

Homoseksualizmo talibanu Lietuva gali būti pavadinama dėl to, kad kita nuomonė dėl vienalyčių santuokų mūsų padangėje yra netoleruojama, visomis konjunktūros pajėgomis yra siekiama išstumti kitaminčius į visuomeninio gyvenimo paraštes, drauge vis dažniau laidant užuominas, kad su tokiais laisvamaniais reikėtų susidoroti kaip su valstybės priešais.

Su pasidygėjimu bandant ištrinti tautinio tapatumo raiškos pėdsakus, šiandien Lietuvoje homoseksualizmo prioritetizavimas yra skelbiamas valstybės ideologija. Homoseksualumo pasijos pašlovinimas yra taip tamprai susiejamas su valstybės ES idėja, kad mūsų padangėje užgimsta ir pradeda plisti toks reiškinys kaip „karjeros homoseksualizmas“, kai jaunuolių tinkamumas darbui ES institucijose iš anos pusės dar yra patikrinimas pagal pasiryžimo ar prisivertimo laipsnį tarnauti homoseksualumo pasijai teoriškai ir praktiškai.

Tai nėra tas pat kaip reguliarus kasmetinis princesių siuntimas pasakos slibinui į nasrus, tačiau ir sociologinis tinkamų kandidatų Briuselio tarnyboms reiškinio paplitimo tyrimas tikriausiai nesukeltų didelio pasigėrėjimo, tokio tinkamumo aprašas galimai užgniaužtų kvapą nuo dvoko.

Nelaikykime tai pretekstu vėl pasiduoti moralizavimo stichijos įsisiautėjimui, tačiau niekaip negaliu atsikratyti savo nuogąstavimų, kad pasirinkusi tokią kryptį valstybė galiausiai pražus nuo nepakeliamo nešvankumo svorio dar anksčiau nei prasidės daugiau ar mažiau tikėtinas barbarų puldinėjimas iš naujo.

Kai valstybė vaivorykštės vėliavą iškelia aukščiau už tautinę ar istorinę vėliava, ji teikia menkai užšifruotą žinią visam pasauliui apie kapituliacinių nuotaikų įsivyravimą, tampa tokia valstybe, kurioje dauguma piliečių tikrai nėra nusiteikę kautis už svetimus sau simbolius, kur atmušamas noras būti piliečiu.

Pastaruoju metu pasirodė kelios kraštutinai tendencingos homoseksualizmo vertybių prioritetizavimo TV laidos, žaidžiančios į vienus vartus, bandančios apvynioti žiūrovą aplink pirštą, nebesirenkant priemonių, atvirą žmonių kvailinimą, regis, laikančios pateisinama karine gudrybe. Tai jau yra kažkas panašaus į ribos peržengimas, kai atsisakomas diskusijos stilizacijos ir dialogo povyzos, drauge pradedamas masyvus žmogaus sąmonės Lietuvoje užpuolimas. Kokias išvadas iš to galima padaryti?

Dar vakar maniau, kad būtų prasminga po užtrukusių diskusijų pasirašyti visuomenės sutarti tarp abiejų pusių, randant interesų subalansavimo perspektyvą, tačiau šiandien tau tapo aišku, kad tokia sutartis yra visiškai neįmanoma.