Prancūzija ritasi į barbariškumą ir chaosą

Spalio 15 d. Paryžiaus rytinėje dalyje ant šaligatvio aptiktas didelėje plastikinėje dėžėje paslėptas dvylikametės mergaitės lavonas. Aukos vardas buvo Lola. Ji buvo pastato, kuriame įvykdyta žmogžudystė, prižiūrėtojų dukra.

Liudininkai, pirštų atspaudai ir stebėjimo kamerų vaizdai leido policijai greitai suimti įtariamą moterį. Ji prisipažino įvykdžiusi nusikaltimą, bet sakė visiškai dėl to nesigailinti. Jos pateiktos detalės, patvirtintos skrodimo metu, yra tokios: ji užklijavo Lolai burną lipnia juosta, ją nurengė, pririšo prie kėdės, prievartavo ją naudodama daiktus, įpjovė jai gerklę, išbėgusį kraują supylė į butelį ir išgėrė, surūkė cigaretę, tada baigė pjauti Lolai gerklę ir nukirto jai galvą. Prieš įdėdama lavoną į plastikinę dėžę, moteris dar kelis kartus dūrė lavonui peiliu ir išnešė jį į gatvę.

Moteris, 24 metų alžyrietė Dahbia B., atvyko į Prancūziją su studento viza, bet neišvyko, kai jos galiojimas baigėsi 2018 m. Šių metų rugpjūtį ją jau buvo suėmusi policija, liepė jai išvykti iš Prancūzijos – ir paleido. Taigi, ji net neturėjo būti Prancūzijoje. Jei ji būtų buvusi deportuota ir jei Prancūzijos policija bei teisingumo departamentas būtų atlikę savo darbą, Lola vis dar būtų su mumis.

„Įtariamoji šiuo barbarišku veiksmu neturėjo būti mūsų teritorijoje“, – sakė Nacionalinio susivienijimo partijos lyderė Marine Le Pen. „Nelegalūs imigrantai, kurių mes nenorėjome ar negalėjome išsiųsti namo, padaro per daug nusikaltimų ir nusižengimų.”

„Kada apginsime savo vaikus nuo išpuolių, kuriuos visada įvykdo tie patys žmonės?“, – klausė buvęs žurnalistas Éricas Zemmouras, partijos „Atkūrimas“ pirmininkas.

„Šis nusikalstamas imigracijos laisvumas man kelia pasipiktinimą“, – sakė vienas iš Respublikonų partijos lyderių Ericas Ciotti.

Užuot pripažinusi policijos procedūrų trūkumus ir pažadėjusi pagerinti saugumą, Prancūzijos vyriausybė pareiškė užuojautą Lolos tėvams.

Prezidentas Emmanuelis Macronas, prieš priimdamas aukos tėvus laukė dvi dienas. Viešai jis nepasakė nė žodžio. Jokių politinių sprendimų dėl nelegalios imigracijos ir jos sąsajų su padidėjusiu nusikalstamumu Prancūzijoje nepaskelbė, nepažadėjo priimti jokių politinių sprendimų.

Ministrė pirmininkė Elisabeth Borne papriekaištavo politiniams lyderiams, kad jie neparodė pagarbos aukos šeimos skausmui. Ji apkaltino juos „nepadorumu“ ir paprašė patylėti.

„Naudoti 12 metų vaiko karstą kaip pakylą diletantiškiems pasisakymams yra gėdinga“, – pridūrė teisingumo ministras Ericas Dupond-Moretti.

Advokatas Gillesas-Williamas Goldnadelis (Žilis Viljamas Goldnadelis) išsakė mintį, kad vyriausybė mieliau renkasi tylą, kad niekas nekalbėtų apie tai, kokia nepaprastai laisva yra jos imigracijos politika, taip pat apie jos pasekmes. Jis sakė, kad būtina skubiai spręsti situaciją, nenukreipiant žvilgsnio į šalį.

Sienos tarp Prancūzijos ir kitų Europos šalių yra atviros ir, kaip ir visos Europos sienos – skylėtos. Šimtai tūkstančių imigrantų kasmet nelegaliai patenka į Europą. Daugelis jų vyksta į Prancūziją ir ten pasilieka. Nuo 2000 m. jiems teikiama finansinė pagalba ir nemokama medicininė priežiūra, kuria negali pasinaudoti net neturtingi Prancūzijos piliečiai. Jei jie sulaikomi, kaip Lolos žudikas, jiems liepiama išvykti iš šalies, tačiau jie nėra patalpinami į sulaikymo centrą, todėl galima teigti, kad niekada nevykdomas nurodymas iš viso nėra nurodymas. 2020 m. buvo duota 107 500 nurodymų išvykti iš Prancūzijos; įvykdyta mažiau nei 7 proc. nurodymų.

Pasak neseniai išleistos buvusio Paryžiaus policijos vadovo Didier Lallemento knygos „Būtinas įsakymas“ („L’ordre nécessaire“), Prancūzijoje nelegalūs imigrantai yra beveik pusės šalyje įvykdomų nusikaltimų vykdytojai. Jis pažymi, kad maždaug 48 proc. visų 2021 m. Paryžiuje įvykdytų nusikaltimų įvykdė nelegalūs imigrantai. Beveik tokios pat šiurpios žmogžudystės kaip Lolos – daugumą jų įvykdė nelegalūs imigrantai – įvykdomos beveik kasdien. Apie jas niekas net neužsimena. Aukoms dažnai perpjaunamos gerklės. Kai pagrindinė žiniasklaida praneša apie žmogžudystes, ji nekalba apie perpjautas gerkles. Sakoma, kad aukai „buvo peiliu durta į kaklą“.

Dabar prancūzai gyvena visuotinio smurto sąlygomis. Psichiatras Maurice’as Bergeris kalba apie „nepagrįstą smurtą“: smurtą, vykdomą iš malonumo jį patirti. Jis teigia, kad Prancūzijoje nepagrįstas smurtas, kuris baigiasi sužalojimu ar mirtimi, įvyksta vidutiniškai kas dvi minutes. Prancūzija praneša apie daugiau kaip du šimtus išžaginimų per dieną.

Knygoje Sur la violence gratuite en France („Apie nepagrįstą smurtą Prancūzijoje“) Bergeris pažymi, kad paprastai išpuoliai turi rasistinį aspektą: aukos visada yra baltaodžiai, o užpuolikai beveik visada arabai arba afrikiečiai – naujienų pranešėjų praleistos detalės. Apklausos rodo, kad Prancūzijos gyventojai pastebi smarkiai didėjantį smurtą: 68 % prancūzų teigia, kad jaučiasi vis nesaugiau, o 75 % teigia, kad E. Macrono ir vyriausybės kovos su nusikalstamumu rezultatai yra prasti. 70 proc. respondentų mano, kad nelegali imigracija yra rimta problema. Nepaisant to, 2022 m. gegužės mėn. dauguma rinkėjų perrinko E. Macroną ir atmetė kandidatus, kurie žadėjo kovoti su nusikalstamumu ir nelegalia imigracija.

Bandydami paaiškinti šį akivaizdžiai keistą rezultatą, daugelis komentatorių teigia, kad Prancūzijos gyventojai dabar tikisi savo šalies žlugimo. Jie cituoja kasmet atliekamas apklausas, kurios rodo, kad Prancūzijos gyventojai yra pesimistiškiausi pasaulyje. Akivaizdu, kad didžioji dauguma prancūzų mano, jog ateitis bus blogesnė už dabartį. 2022 m. balandžio mėn. paskelbtoje apklausoje teigiama, kad 77 proc. prancūzų įsitikinę, jog šalis neįveiks dabartinės ekonominės ir socialinės krizės; 2022 m. rugsėjo mėn. paskelbta apklausa rodo, kad 67 proc. prancūzų mano, jog pasaulinė padėtis dėl klimato kaitos pablogės ir kad planeta neturi ateities.

2019 m. išleistoje knygoje „L’archipel français“ („Prancūzų archipelagas“) sociologas Jérome’as Fourquet rašo apie prancūzų „kolektyvinį nervų pakrikimą“ ir Prancūzijos visuomenės „griūtį“. Jis pastebi, kad nyksta religiniai ir istoriniai prancūzų pamatai: bažnyčios tuščios, mokyklose nebedėstomi svarbūs šalies istorijos momentai. Jis priduria, kad Prancūzijos musulmonai, priešingai, išlaiko savo kultūrą, papročius ir tradicijas, vis mažiau asimiliuojasi į Prancūzijos visuomenę ir atrodo vis labiau kupini paniekos ir neapykantos Prancūzijai, kurią daugelis jų kaltina musulmonų pasaulio kolonizavimu ir musulmonų darbininkų išnaudojimu.

Kalbėti apie „didįjį gyventojų pakeitimą“ Prancūzijoje yra tabu. Kiekvienas, kuris tai daro, iš karto demonizuojamas ir apibūdinamas kaip sąmokslo teorijų sekėjas. Tačiau skaičiai aiškūs. Buvęs užsienio prekybos valstybės sekretorius Pierre’as Lellouche’as neseniai pareiškė, kad „40 % vaikų nuo kūdikio iki 4 metų amžiaus yra imigrantai arba imigrantų kilmės vaikai paskutinio surašymo duomenimis“.

Be šimtų tūkstančių nelegalių imigrantų, jau esančių Prancūzijoje, kasmet į Prancūziją atvyksta dar apie 400 000 imigrantų iš Afrikos ir arabų šalių. Tuo pat metu šimtai tūkstančių prancūzų kasmet emigruoja iš Prancūzijos. 2018 m., paskutiniais metais, kurių duomenys yra prieinami, išvyko 270 000 prancūzų. Per pastaruosius 20 metų užsienyje gyvenančių prancūzų skaičius išaugo 52 proc.

Kalbėti apie 750 draudžiamų zonų („zones urbaines sensibles“), augančių visų Prancūzijos didžiųjų miestų pakraščiuose ir valdomų islamo gaujų bei radikalių imamų, taip pat yra tabu. Daugelyje knygų aprašoma rimta padėtis. Sociologas Bernard’as Rougier 2020 m. išleistoje knygoje Les territoires conquis de l’islamisme („Islamizmo užkariautos teritorijos“) rašė: „Islamistų tinklai sugebėjo įkurti anklavus darbininkų rajonų centruose… ideologiniai ir instituciniai centrai, esantys arabų Artimuosiuose Rytuose ir Magrebe, ten gali sėkmingai skleisti savo islamo sampratą“.

Kruopštūs knygos duomenys nesulaukė jokios Prancūzijos vyriausybės reakcijos. Kai policija ką nors sulaiko, sužeidžia ar nužudo draudžiamoje zonoje ar šalia jos, kyla riaušės. Kai suėmimas tampa smurtiniu, policijos prašoma leisti pabėgti nusikaltėliams, ieškantiems prieglobsčio „no-go“ zonoje. Vyriausybė akivaizdžiai baiminasi, kad gali kilti didesnis gaisras.

Nuo rugsėjo pradžios Paryžiaus priemiesčiuose prie vidurinių mokyklų vyksta smurto scenos: Prancūzijos įstatymai draudžia religinius simbolius mokykloje, o musulmonų vidurinių mokyklų mergaičių grupės reikalauja teisės dėvėti islamišką hidžabą klasėje. Vidurinių mokyklų direktoriai, privalantys laikytis įstatymų, draudžia tai daryti. Jaunų musulmonų (daugiausia berniukų) grupės atsako plėšikavimu.Vidurinių ir pradinių mokyklų klasėse Prancūzijos švietimo sistema susilaukia islamistų grasinimų.

2002 m. istorikas George’as Bensoussanas išleido knygą „Les territoires perdus de la république“ („Prarastos Respublikos teritorijos“), kurioje atskleidė, kad dabar Prancūzijos vidurinėse mokyklose neįmanoma kalbėti apie Holokaustą. 2017 m. jis išleido knygą „Une France soumise“ („Nuolankioji Prancūzija”), iš kurios matyti, kad padėtis dar labiau pablogėjo. Prancūzijos vidurinėse ir pradinėse mokyklose nebebuvo galima kalbėti apie sekuliarizmą ir toleranciją. Vienas mokytojas Samuelis Paty kalbėjo apie sekuliarizmą ir 2020 m. spalio 16 d. už tai sumokėjo gyvybe.

Tie, kurie galvojo, kad Samuelio Paty nukirsdinimas paskatins valdžios institucijas priimti drastiškus sprendimus, pasirodė esą neteisūs. Šiandien mokytojai visoje Prancūzijoje praneša susilaukiantys nesiliaujančių grasinimų. Daugelis jų pateiktuose skunduose teigia, kad mokiniai musulmonai grasina jiems „padaryti Samuelį Paty“. Žydų mokytojai susiduria su antisemitiniais grasinimais ir įžeidinėjimais.

Vienos Paryžiaus priemiestyje esančios vidurinės mokyklos direktorius neseniai gavo anoniminį laišką, kuriame buvo grasinama mokytojui, atsitiktinai tapusiam žydu. „Mes jam ir jo tėvui, senam sionistų rabinui, padarysime Samuelį Paty“, – buvo rašoma laiške. „Mes nenorime žydų vidurinėse mokyklose. Pasilikite savo sinagogose! Mes pasirūpinsime mokytoju, kai jis išeis iš vidurinės mokyklos“. Direktorius pateikė skundą. Tikriausiai jis bus bevaisis. Metai po metų 80 proc. tokių Prancūzijoje pateiktų skundų nesusilaukia jokių tolesnių veiksmų.

Ekonominiu požiūriu Prancūzija išgyvena nuosmukį. Nuo 1980 m. Prancūzijos BVP sumažėjo nuo penktos vietos pasaulyje iki dešimtos šiandien, o BVP, tenkantis vienam gyventojui, nuo penktos vietos pasaulyje iki dvidešimt trečios per tą patį laikotarpį. Prancūzijos dalis pasaulio ekonomikoje sumažėjo nuo 4,4 % 1980 m. iki 2,3 % šiandien.

Prancūzija yra viena iš išsivysčių Europos šalių, savo gyventojams užkraunančių didžiausią mokesčių naštą (45,2 % BVP 2022 m.). Prancūzijoje taip pat yra didžiausios viešosios išlaidos (57,9 % BVP 2022 m.) – vis didesnė viešųjų išlaidų dalis skiriama finansinei paramai legaliems ir nelegaliems imigrantams. „Turime vieną dosniausių socialinių modelių pasaulyje, – sakė E. Macronas, – tai stiprybė“.

Tačiau mokesčių nepakanka šioms viešosioms išlaidoms padengti, todėl Prancūzijos valstybės skola sparčiai didėja. „Geltonųjų liemenių“ maištas, iš pradžių kilęs dėl didėjančių degalų kainų, prasidėjo 2018 m. lapkritį ir truko iki koronaviruso pandemijos protrūkio. Tuo metu Prancūzijoje 9,3 mln. žmonių gyveno žemiau skurdo ribos (pajamos neviršijo 1 063 eurų per mėnesį), o apklausos rodė, kad šimtai tūkstančių šeimų kenčia nuo prastos mitybos.

Kadangi „geltonosios liemenės“ nebuvo musulmonų riaušininkai, E. Macrono vadovaujamos saugumo tarnybos į jų protestus reagavo žiauriomis represijomis: dešimtys demonstrantų neteko akių, rankų, kojų arba dalies smegenų funkcionalumo po kaukolės lūžio. Prancūzijos vyriausybės sprendimas vardan pandemijos mėnesiams užrakinti visus prancūzus namuose nuslopino maištą (Prancūzijoje galiojo viena griežčiausių karantino politikų Europoje). Ši kontrolė baigėsi kelios dienos prieš 2022 m. balandžio mėn. prezidento rinkimų pirmąjį turą. Dėl blokavimo nukentėjo Prancūzijos ekonomika. Smarkiai išaugo skurstančių žmonių skaičius, kuris dabar siekia 12 mln. žmonių (18,46 % gyventojų). Per 2022 m. trečiąjį ketvirtį užsidarė 9 000 Prancūzijos įmonių; 2022 m. sausio-birželio mėn. 160 000 Prancūzijos įmonių paskelbė esančios nemokios.

Èricas Zemmouras knygoje „Le suicide français“ („Prancūziška savižudybė“), išleistoje 2014 m., kai jis dar buvo žurnalistas, rašė, kad Prancūzija miršta, ir jei nebus skubiai priimti drąsūs, esminiai sprendimai, ji neišgyvens. Sakydamas, kad šie sprendimai dabar yra šalies gyvybės ar mirties klausimas, jis kandidatavo į prezidentus 2022 m. ir gavo tik 7,3 proc. balsų.

Eseistė Céline Pina rašo, kad mažosios Lolos nužudymas, žudiko reakcijos po nusikaltimo ir vyriausybės bandymas įvesti šio įvykio tylos režimą žymi dar vieną žingsnį Prancūzijai slystant žlugimo, barbariškumo ir chaoso link: „Siaubas, kurį teko išgyventi šiam vaikui, tai, kad žiaurumai buvo įvykdyti dienos metu Paryžiuje, tai, kad numanomas nusikaltimo autorius vėl yra užsienietis, kurio padėtis yra nereguliari ir kuris privalo išvykti iš Prancūzijos teritorijos, – visi šie elementai reiškia, kad už ypač siaubingo šios žmogžudystės pobūdžio slypi pasikartojantys elementai, susiję su kitais atvejais ir platesne situacija….. Lolos nužudymas atskleidžia visų civilizacijos pasiekimų nykimą…

„Blogiau už barbariškumo augimą yra jausmas, kad mūsų lyderiai neigia ir nesugeba priimti ryžtingų ir veiksmingų sprendimų, kurie būtų būtini siekiant užtikrinti gyventojų apsaugą. Barbariškumas plinta tada, kai valdžia nebemoka būti teisėtvarkos garantu.„

Dr. Guy Millière’as, Paryžiaus universiteto profesorius, yra 27 knygų apie Prancūziją ir Europą autorius.

Parengė Andrius Balsevičius