Romaldas Abugelis. Mūsų valstybę žaloja nepasitikėjimas

Geri santykiai tarp žmonių yra tarsi sparnai, nešantys mus į sveiką ir visavertį gyvenimą. Viena svarbiausių sąlygų nuolatiniams ir dalykiškiems santykiams yra pasitikėjimas. Jį galima būtų apibūdinti kaip fizinio, ekonominio, socialinio, politinio saugumo ir patogumo jausmą žmonių santykiuose.

Prarastą pasitikėjimą sunku susigrąžinti

Pasitikėjimas yra itin svarbi žmonijos vertybė. Paprastai pasitikėjimą suprantame kaip moralinę sąvoką. Veiksniai, nulemiantys pasitikėjimą yra sąžiningas ir atviras bendravimas, gebėjimas įsiklausyti į kito nuomonę, net su ja ir nesutinkant, pažadų laikymasis, įsipareigojimų vykdymas, nusiteikimas padėti.

Esant socialiniam pasitikėjimui visuomenės nariai linkę geranoriškai bendradarbiauti, o politinis arba institucinis pasitikėjimas rodo pasitikėjimą politinėmis institucijomis, valdžios atstovais.

Iš gyvenimiškos patirties žinome, kad žmogus, mus apgavęs, nesilaikęs duoto žodžio ar kitaip mus nuvylęs, nevertas pasitikėjimo. Ne veltui liaudyje sakoma: „Pasitikėjimas brangesnis už auksą“ arba „Netekti pasitikėjimo lengviau negu jį susigrąžinti“. Daugiau pasitikėjimo – daugiau ir laimės

Skandinavijos ir kitas Šiaurės regiono šalis (Norvegija, Švedija, Suomija, Danija, Islandija) nuolat aptinkame laimingiausių pasaulio valstybių pirmame dešimtuke. Šiose šalyse vyraujantis pasitikėjimas ir yra viena iš svarbiausių laimės priežasčių. Pasitikima ir vienas kitu, ir valstybe.

Pasitikėjimas yra bendrystės dvynys. Todėl dauguma šiauriečių kuria ir stiprina visuomenę, kurioje nebūtų atstumtųjų, nebūtų „jie“ ir „mes“. Visuomenė yra pilietiška – aktyvi ir neabejinga, moka susivienyti dėl bendrų tikslų ir daug nuveikia vietinių bendruomenių labui.

Skandinavijos valstybėse reguliuojama itin daug įvairių gyvenimo sričių, tą atlieka sąžiningai, skaidriai ir veiksmingai dirbantys valstybės tarnautojai. Tad netenka stebėtis ir tuo, kad Šiaurės šalys pirmauja ir pagal mažą korupcijos lygį. Šių šalių piliečiai pasitikėjimo aplinkoje jaučia buvimo kartu džiaugsmą ir mėgaujasi gyvenimu.

Labiausiai pasitikima policija ir kariuomene

Nuoseklius pasitikėjimo Lietuvos institucijomis tyrimus „Vilmorus“ vykdo nuo 1998 metų. Tyrimai rodo, kad pasitikėjimas policija ir kariuomene padidėjo labiausiai. Jeigu 1998 m. policija pasitikėjo tik maždaug penktadalis gyventojų, tai šių metų spalio mėnesį – jau daugiau kaip du trečdaliai. Veiksmingiau gindama, saugodama ir padėdama visuomenei, ji pelnytai tapo labiau gerbiama institucija.

Ženkliai padidėjo ir pasitikėjimas mūsų kariuomene, kurioje įvyko ir vyksta daug teigiamų poslinkių. Nagrinėjamu laikotarpiu pasitikėjimas kariuomene išaugo nuo 30 iki 65 procentų.

Maždaug dešimt procentinių punktų padidėjo pasitikėjimas savivaldybėmis ir teismais, tačiau jis tebėra mažas, ypač teismais. Šiomis institucijomis pasitiki atitinkamai 38 ir 26 proc. gyventojų. Didesnė visuomenės dalis mano, kad deivės Temidės teisingumo svarstyklėms reikia kapitalinio remonto.

Anot „Vilmorus“, labiausiai pasitikima ugniagesiais. Jais pasitiki devyni iš dešimties apklaustųjų.

Nepasitikėjimas kenkia demokratijai

Lietuva išsiskiria Europos Sąjungoje žemu pasitikėjimu svarbiausiomis institucijomis. Nerimą kelia ne tik tai, kad jis yra žemas, bet dar ir turi tendenciją mažėti. Štai Vyriausybe 1998 m. pasitikėjo beveik trečdalis, o dabar pasitiki tik maždaug kas penktas gyventojas.

Kiek didesnio pasitikėjimo sulaukia Prezidentūra, tačiau pasitikėjimas ir šia institucija sumažėjo nuo 67 proc. 1998 m. iki 40 proc. šių metų spalyje.

Mūsų visuomenė mažiausiai pasitiki Seimu ir partijomis. Šiuo metu Seimu pasitiki tik 9,7 proc., o partijomis – 8 proc. gyventojų. Beje, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo Seimu pasitikėjo 70-80 proc. šalies gyventojų. Tuomet ir laimės jausmą patiriančių žmonių buvo ženkliai daugiau.

Panašu, kad partijos ir jų atstovai Seime pradėjo teikti prioritetą ne Valstybės reikalų sprendimui, bet savo partijų, o kartais ir dar siauresniems interesams. Žmonės pasigenda atsakomybės, teisingumo, pažadų vykdymo, moralinių nuostatų laikymosi. Pastaraisiais metais įžvelgiamas net ir Konstitucijos nepaisymas.

Nepasitikėjimas žaloja demokratiją, ekonominę veiklą ir valstybės valdymą. Nepasitikintys valdžia linkę nemokėti mokesčių, nedalyvauti rinkimuose ir kituose valstybės valdymo procesuose.

Itin žemas pasitikėjimas partijomis galėtų tapti „aukso amžiumi“ politiniams komitetams. Ar jie tuo pasinaudos parodys jau kitąmet vykstantys savivaldybių tarybų rinkimai.

Žmonės nori tiesos

Neseniai Lietuvoje išryškėjo dar viena itin pavojinga tendencija – drąstiškai krito pasitikėjimas žiniasklaida. Nuo 66 proc. 2000 m. iki bemaž 27 procentų. O juk žodžio laisvė ir teisė į informaciją yra demokratinės valstybės pagrindas.

Nejaugi žiniasklaida ir žurnalistai pamiršo savo misiją demokratinėje visuomenėje – rinkti, rengti ir skleisti informaciją apie visuomenei reikšmingus įvykius? O gal įgyvendindami savo misiją nustojo teikti teisingą, patikrintą ir nešališką informaciją? Gal sumažėjo pagarba kitaip manančių žodžio laisvei ir dėmesys visuomenės įtraukimui į atviras diskusijas ? Negi paminti žurnalistikos etikos principai?

Atsakymų į šiuos ir panašius visuomenėje kylančius klausimus pirmiausia turėtų ieškoti pati žiniasklaida. Kol neatsiras savikritiško mąstymo ir nebus priimti atitinkami sprendimai, alternatyvios žiniasklaidos srautai tik didės, nes žmonės nori tiesos.

Pasigendama bažnyčios aktyvumo

Daug kas pasigenda bažnyčios aktyvumo mūsų visuomeniniame gyvenime. Tiesa, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.

Taigi, bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla yra galima. Svarbu, kad veikla neprieštarautų Konstitucijai. Atrodo, kad toks bažnyčios pasyvumas turi įtakos ir pasitikėjimui ja. Dabar bažnyčia pasitiki mažiau kaip pusė Lietuvos gyventojų.

Prisiminkime netolimą istoriją. Net keturi kunigai buvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, o Lietuvos katalikų bažnyčios kronika sovietmečiu teikė mūsų tautai stiprybės kovoje už nepriklausomą ir demokratinę valstybę.

Mažėja pasitikėjimas ir pasaulietiniu mokymu bei auklėjimu. Dar 2004 m. pasitikėjimas švietimo institucijomis siekė 68 proc., o 2022 m. spalyje jis nukrito iki 51 procento.

Šiuo metu gyvename daugelio grėsmių akivaizdoje, todėl žemas socialinis ir politinis pasitikėjimas yra dar pavojingesnis mūsų Valstybei. Būtina kuo skubiau šalinti nepasitikėjimo priežastis. Gal atsakomybės galėtų imtis tie politikai ir visuomenės veikėjai, kuriais visuomenė pasitiki labiausiai?