Artūras Francis. Kodėl valdantieji nori ištrinti senojo Kauno veidą?

Autorius yra Nacionalinio susivienijimo narys

Kaune, kaip ir ne viename Lietuvos mieste, architektūriniai sprendimai gimsta už uždarų durų ir dažnai sunku suprasti, kuo vadovaujantis jie priimami. Dar prieš dešimtmetį pačioje miesto širdyje greta Kauno miesto savivaldybės stovintis istorinis pastatas „rekonstruotas“ ant jo pristačius du papildomus stiklinius aukštus. Neužkliuvo tai nei atsakingoms institucijoms, nei tuo metu miestą valdžiusios TS-LKD atstovams. Gimė „stiklainis“, vėliau tapęs bendriniu vardu.

Mat netrukus sekė Savanorių prospekto stiklainizacija. Dabar vienoje didžiausių Kauno gatvių jau stūkso daug stiklinių pastatų su tamsintais stiklais. Lyg ir modernu, šiuolaikiška, bet nesava, nekaunietiška, be dvasios. Niekam nepasirodė įdomu kaip nors pabrėžti Kauno išskirtinumą, kaunietiškumą ar, pavyzdžiui, sukurti ką nors neo-art deco, kuo pasaulyje garsi laikinoji sostinė. Miestas po truputį tampa beveidis, stiklinis, toks kaip ir visi, kuriuos šiandien perstato stiklainių kūrėjai Lietuvoje ir pasaulyje.

Tačiau, jei su naujamiesčiais taip vyksta visur, senąsias miestų erdves daugelyje Vakarų Europos šalių stengiamasi išsaugoti, pabrėžti išskirtinumą, išryškinti detales, ornamentus, atspindėti praeities stilius, išsaugoti visa tai ateities kartoms bei pritraukti turistus, atkeliaujančius pajausti būtent senosios miesto dvasios ir unikalumo.

Kauno senamiestis jau seniai prašėsi restauracijos, atskirų erdvių atnaujinimo. Po Laisvės alėjos rekonstrukcijos, pagaliau atėjo ir jo eilė. Miestiečiai jau pavasarį diskutavo apie grindinį, nes miesto savivaldybė surengė butaforinę apklausą, lėmusią, jog po rekonstrukcijos darbų paklotas ne autentiškas grindinys, o nauji akmenys. Ir vėl laimėjo modernusis požiūris: patogu eiti, vežti vaikiškus, neįgaliųjų vežimėlius. Visa tai lyg ir miestelėnų gerovei, nors su klaustukais – hermetiškos siūlės nepraleidžia vandens ir žiemą rizikuoja tapti nemokama čiuožykla. Matysime. Bet autentikos išsaugojimo klausimas visais atvejais liko paraštėje.

Daugelis miestiečių pamena prie Katedros stovėjusias telefono būdeles, kurias buvo pamėgę tiek turistai, tiek švenčių fotografai, tiek po Senamiestį vaikščiojantys vaikai su tėveliais. Gražus akcentas, visų mėgiamas ir lankomas, tik vėlgi, kažkam kliuvo, nes neva senos ir avarinės būklės. Privačiai bendrovei priklausiusios būdelės išmontuotos, išvežtos „restauruoti“, galiausiai jas perėmė VŠĮ „Republica Kaunensis“, kurios vadovė tuomet patikino, kad „šiuo metu dirbanti architektų ir dizainerių komanda kuria budelių restauravimo projektą, o akademinė bendruomenė ruošia pasiūlymus, kaip jas pritaikyti šiuolaikiniams miestiečių poreikiams.“ Tai buvo dar 2017 metais. Kur jos dabar?

Na ir paskutinis sprendimas, paskatinęs aršias diskusijas tarp miestiečių, buvo naujieji senamiesčio žibintai. Kauniečiai jau spėjo juos pakrikštyti pieno buteliais. Savivaldybės kultūros paveldo skyrius juose nemato nieko blogo, atvirkščiai, net džiaugiasi: „Po diskusijų nuspręsta pasirinkti [architektės] pateiktą neutralų variantą, jis neimituotų senovės, aiškiai matytųsi, jog tai šių laikų kūrinys“. Motyvas „neimituoti senovės“ kartojasi metai iš metų ir yra tapęs naująja paveldosaugininkų ir architektų mantra. Juo prisidengiant galima gyventi pagal Vilniaus mero moto: paveldas yra ne tai, ką paveldime, o tai, ką paliekame.

Panašu, kad iš pažiūros skirtingi Kauno ir Vilniaus merai šiuo gilesniu klausimu tikrai sutaria. Gyvename laikmečiu, kai istorija nustumiama į šoną, prisidengiant šūkiais apie nauja, praktiška ir šiuolaikiška. Galima suprasti argumentą, jog senieji, dar sovietmečiu įrengti šviestuvai, neturėjo išliekamosios vertės, buvo techniškai nusidėvėję, tad jų restauruoti, kaip buvo žadėta, nepavyko. Bet ar būtų buvę sunku pasižvalgyti po archyvinius dokumentus, senas Kauno nuotraukas ir pagal juos pagaminti Senamiesčiui tinkamus klasikinius šviestuvus, pagal stilistiką labiau tinkančius prie senojo miesto vaizdo?

Netektų daug sukti galvos, nes tokie jau stovi šalutinėse Senamiesčio gatvelėse. Prieš gerą dešimtmetį nepagrindinėse senamiesčio gatvėse buvo įrengta klasikinių formų, šiuolaikinių techninių galimybių apšvietimo sistema. Belieka tik galvoti, kad naujųjų šviestuvų pirkimas miestui buvo naudingas tiek, kiek tuo užsiima konkretūs asmenys su privačiais interesais.

Sunku atsikratyti jausmo, kad tiek buvusių, tiek esamų Kauno valdančiųjų suplanuotą senamiesčio ateities viziją perteikia viena iliustratyvi nuotrauka, kurioje šalia beformio naujojo Marijos radijo pastato, stovi „pieno butelis“, o senasis grindinys net blizga sumodernintu, vienodai lygiu paviršiumi.

Vykdoma rekonstrukcija artėja prie pačios senamiesčio šerdies – Rotušės aikštės. Ar ši po rekonstrukcijos dar turės istorinį veidą ir miesto praeities dvasią, sunku spėlioti. Kauno valdantieji, miesto istorijai neturintys nei pagarbos, nei sentimentų, sau to klausimo greičiausiai ir nekelia. Bent kauniečiai turėtų savęs paklausti, ką galima padaryti, kad būtų kam ginti miesto paveldą.