Edvardas Čiuldė. Kur pasidės Lietuva be lietuvių?

Vieną kartą esu kėlęs klausimą – kur pasidės Rusija, pralaimėjusi karą, kitą kartą – kur pasidėti Dievui mūsų pasaulyje? Iš tiesų, Lietuva be lietuvių papuola į tą pačią kategoriją reiškinių kaip ir visuotinai izoliuota Putino Rusija, pralaimėjusį karą bei tikėjimo Dievu reikalai kraštutinai sekuliarizuotame pasaulyje.

Visais paminėtais atvejais kalbame apie tą patį katastrofos tipą, kai kyla klausimas dėl paties reiškinio egzistavimo pagrindų patikimumo, su viena išlyga, kurią išsakiau dar prieš keletą savaičių, kad savo ruožtu gandas apie Dievo mirtį vis dėlto buvo truputėlį perdėtas.

Kita vertus, šiandien įvardytos temo svarstyme siūlau visiškai atsiriboti nuo emocijų, sutelkiant išskirtinį dėmesį tik į loginės dėlionės seką, – nieko daugiau!

Valstybės pažangos tarybos ne taip seniai įvykusio posėdžio metu VU rektoriaus Rimvydo Petrausko įžanginiame pranešime pateikta nuoroda, kad tautinės tapatybės ugdymas ir tautinė kultūra yra didžiausi pažangos stabdžiai, tauta esą yra atgyvenusi žmonių bendrabūvio forma, leidžia suprasti, kad šiandien politinę dienotvarkę Lietuvoje formuojančios pajėgos ir politiniame lauke dominuojančios įtakos grupės jau nebesislapstydamos forsuoja Lietuvos be lietuvių viziją, bandant įtikinti Lietuvos gyventojus, kad tai ir yra svarbiausioji šalies pažangos gairė.

Žinia, Valstybės pažangos taryba yra Vyriausybės komisijos statusą turinti institucija, taigi nekyla didesnių abejonių, kad R.Petrausko apgailėtinam arba, dar tiksliau tariant, nusikaltėliškam demaršui žalią šviesą uždegė premjerė Ingrida Šimonytė, o nusiraugėjimui prilygintina VU rektoriaus žosmė buvo ne atsitiktinai išsprūdę žodžiai, bet greičiau duotas starto ženklas gremėzdiškiems perstumdymams, nepasakius, didžiajam tautų persikraustymui.

Norite tikėkite, norite – ne, tačiau dar prieš keletą su trupučiuku metų krykštavau kaip vaikas iš džiaugsmo, didžiosios politikos arenoje pasirodžius Ingridai Šimonytei. Tiesą sakant, domino ji mane tuomet visų pirma antropologiniu požiūriu kaip simpatiška ir drauge dalykiška moteris. Daug gerų žodžių arba tiesiog komplimentų išsakiau jai prezidentinių rinkimų metu, drauge atkreipdamas dėmesį į jau tąsyk kraštutinai gluminusią aplinkybę, kad pretendentė visos kampanijos bėgyje pabrėžtinai vengė tautinės tematikos diskurso.

Jeigu leisite pacituoti save iš tų laikų, būtent tada rašiau, kad simpatiškoji pretendentė debatuose labiau primina rinkimų į Tel Avivo mero postą dalyvę nei Lietuvos prezidento posto siekiančią kandidatę. Dar rašiau ir apie tai, kad žavingoji pretendentė dėl akivaizdaus tautinio sentimento trūkumo tampa panaši žmogišką padarą, užaugintą kolboje, arba negyvą gėlę.

Tautinio sentimento trūkumas iš tiesų kartais taip skaudžiai krinta į akis, jog primena negalią, atsirandančią dėl neišsivystymo arba, tarkime, organų amputacijos. Kita vertus, kai girdi baisią žinią, kad dėl ligos buvo nupjautos žydinčios moters krūtys, tramdydamas graudulį, bandai apžaisti vaizduotę kažkur nusiklausytu papostringavimu apie tai, jog mūsų laikais jau yra gaminami kokybiški krūtų protezai, tačiau tautinio sentimento protezai nėra gaminami, prigimtiniai defektai ir praradimai čia yra nebeatstatomi, ar ne? Vis tik įdomiausia yra tai, kad I. Šimonytė tokį savo trūkumą, kaip atrodo, bando paversti privalomumu.

Visi gerai žinome, kad frazę apie Lietuvą be lietuvių dar anais laikais į apyvartą paleido komunistinė giltinė Suslovas. Tas pats Suslovas puoselėjo loginiu požiūriu nepriekaištingai sustyguotą planą, kad nuo lietuvių atlaisvinta Lietuva neliks ištuštėjusi dykra, buvo manoma, kad lietuvius čia pakeis kolonistai iš „didžiosios Tėvynės“. Galimas daiktas, ne visus lietuvius buvo planuojama išžudyti ar ištremti, labai tikėtina, kad buvo kuriami planai likusią nuo žudynių ir tremčių lietuvių dalį komunistinės vivisekcijos būdu perdirbti į ne lietuvius.

Kitas klausimas – kaip planuoja nuo lietuvių ištuštintą Lietuvą užpildyti, post-Lietuvos gyvenimą prikelti mūsų laikų Suslovo pasekėjai, neretai pasivadinantys pažangiečiais? Pasakojimai apie tai, kad konkretų lietuvį čia pakeis abstraktus europietis, jog neva tautinė tapatybė yra aukotina dėl didesnės ES integracijos toli gražu neįtikina. Joks vokietis ir prancūzas nepuoselėja didelio noro tapti bent maža dalelyte lietuviu, panašiai kaip lietuvis nejaučia jokio postūmio tapti iš dalies portugalu, iš dalies italu, štai net tokiame tautų katile kaip JAV tarp žmonių plinta užsidegimas atrasti savo tautiškumo šaknis, – tai galiausiai tampa net mados reikalu.

Taigi, kaip atrodo, kiaulė yra pakasta dar giliau nei manėme iš pradžių.

Visų pirma pabandykime įsižiūrėti – kaip vyksta Lietuvių išvarymas iš šiandieninės Lietuvos? Kaip atrodo bent man, emigracijos paūmėjimai net nėra svarbiausias šiuo požiūriu dalykas, štai taip.

Lietuvių išvarymas iš Lietuvos šiandien dar intensyviau vyksta paminant konstitucinę šalies santvarką, vis dažniau ir labiau konsoliduotu pavidalu apeinant šalies Konstituciją, kurios preambulė skelbia, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir šią Konstituciją teikia lietuvių tauta. Nežinau ar ir kituose pasaulio pakraščiuose yra palaikoma tokia principinė proporcija, tačiau dabartinėje Lietuvoje pagal veikiančią Konstituciją tauta ir valstybė yra taip neatskiriamai tarpusavyje susijusios, jog atskyrus vieną nuo kitos dingsta organinė konstitucinės santvarkos visuma, akmeninius valstybės pamatus pakeičia klampus pelkės dumblas.

Kitas mums visiems žinomas, bet kartais užmirštamas dalykas yra tai, kad modernioji Lietuvos valstybė užgimė iš lietuvių kalbos, jai tampant mokslo, meno, filosofijos, politinės refleksijos kalba.

Skirtingų tautų keliai į politinė brandą gali būti skirtingi, tačiau moderniosios Lietuvos atsiradimo substancinis pagrindas yra gimtosios kalbos prigimtinių teisių ir nelygstamo potencialo išplėtojimas. Todėl yra labai rimtas pagrindas tvirtinti, kad, stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo sferų, atkertant ją nuo būties regnum ir uždarant buities gete, drauge yra naikinama ir Lietuvos valstybė, griaunami tautos gyvastingumo pamatai. Nesakykite, išmanusis stribizmas mūsų laikais turi ką veikti. Jeigu dabar kažkodėl prisiminėte Laisvės partijos puoselėjamas iniciatyvas, tikriausiai ne be reikalo…

Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos ko greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai konstituciniai prietarai, pasimirštų lietuvių kalba.

Ar sakote, kad autorius ir pradžių skrupulingai laikęsis loginės dėlionės plano, galiausiai peršoka į visai kitą plotmę, iš nežinia kur atitemdamas fantasmagorinę prielaidą?

Tačiau, kaip atrodo, skaitytojau, tau pačiam – loginės dėlionės ar fantasmagorijos žanrui priklauso pastarųjų dienų I.Šimonytės pasiūlymas, kad išmokėjus žydams kompensacijas už visuomeninius pastatus, jau pats laikas būtų pradėti mokėtis žydams, ne Lietuvos piliečiams, kompensacijas už prarastą privatų turtą? Jeigu neklystų toks turtas andai sudarė ne mažiau pusės miestelių ir miestų materialinių išteklių?..

Nusiteikimas išmokėti žydams, ne Lietuvos piliečiams, kompensacijas už prarastą privatų turtą yra laba taurus užmanymas, tačiau aš turiu dar labiau taurų pasiūlymą, kad reikėtų visą Lietuvą atiduoti natūra žydams, ne Lietuvos piliečiams, tokiu būdu užtikrinant pažangizmo sąmonės galutinės pergalės triumfą!