Neturėdami savo valstybės tik laiko klausimas kada neteksim nuosavybės

Įvyko virsmas. Matomai kažkur ūkanotose galaktikose pasikeitė žvaigždžių padėtis. Pasąmonėje kirbėjusi abejonė prasiveržė suvokimu, kad įvyko didžiulė apgavystė ir sąmonė iki to laiko buvusi užtemusi atrado maža įtrūkimą matricoje pro kurį sklido šviesa.

Būtent tada ir įvyko didysis suvokimas. Suvokimas, kad visi mes gyvename iškreiptoje realybėje, kurią kaip saulės spindulius sulaužo šimtai dužusio veidrodžio šukių. Tas veidrodis sudužęs, bet visi vaikštantys aplink jį iš paskutiniųjų stengiasi į tai nekreipti dėmesio. Ne tik, kad nekreipti dėmesio, bet ir įtikinėti vienas kitą, kad viskas gerai. Suprantama, fone užsakomųjų fanfarų, kurių partijas noriai atlieka šimtai žurnalistų, ekspertų, politologų ir duomenų mokslininkų.

Atrodo, kad kažkam tave pavyko kuriam laikui užmigdyti, tada perkelti į sudaužytų veidrodžių kambarį, kuriame tu pabudai ir nesupranti kur esi, suvoki, kad aplinka tai kita nei iki užmiegant, bet aplinkiniai iš paskutiniųjų tave bando įtikinti, kad tu esi ten pat kur ir užmigai. Kaip tame filme “Viso gero Leninai”. Kur anūkas bando vaidinti prieš močiutę spektaklį, kad visa visuomenė toliau pergalingai kuria komunizmą.

Kažkuo situacija priminė sovietmečio laikus, kai valdantysis nomenklatūrinis elitas bandė kvailinti visuomenę, kuriai žadėjo gerą gyvenimą mažomis pastangomis, tik su sąlyga, kad dar reikia kažkiek pakentėti. Taip muilino ir muilino žmonėms akis kol žmonės atvirai pradėjo šaipytis iš šių pažadų. Nebeveikė jokie įtikinėjimai. Ir iš valdžios tribūnų net kalbant absoliučią tiesą žmonėse buvo netikėjimas. Jie rodė mums per TV kaip sunkiai vakaruose gyvena dalis žmonių, bet mes tai laikėme propaganda. Nors dabar suprantu, kad jie tada nemelavo. Tokių žmonių buvo. Bet mes jau netikėjom nė vienu jų žodžiu. Paprasčiausiai žinojome vieną - jei valdžia kažką sako, realiai viskas yra atvirkščiai. Tokia pasyvi rezistencija.

Pirmas šokas buvo partizanų vado “Vanago” laidotuvės. Apie tai parašiau į Delfi. Išspausdino. Įdedu straipsnio nuorodą į komentarus. Straipsnio komentaruose buvau užpultas, kad ieškau problemų kur jų nėra. Ir tikrai, 2018 metai dar nieko blogo nežadėjo. Gyvenimas virte virė, bet pasirodo nelaimės turi pradėti laukti tada, kai vieši valdžios darbai pradeda neatitikti to kas yra deklaruojama. Tai pirmas signalas visuomenei, kad ji yra maustoma. O jei esame maustomi, vadinasi tam yra priežastis.

2020 išgirdau apie šūkį “Susigrąžinkime valstybę”. Pats dalinau šiuos laikraščius. Ir kiek patyriau žmonių nustebimo: kam, kodėl, iš ko? Taigi turim valstybę, laisvi esame, kas jums blogai? “Dar niekada taip negyvenome gerai” šaukė man vienas tautietis ką tik pataisęs sveikatą šalia esančiame bare. Pasirodo ne viskas taip yra kaip iš pirmo žvilgsnio atrodo. Ir kaip kitaip galime apginti save ir savo šeimas kai nebeturime valstybės? Niekaip.

Šiandien pasirodė puikus V. Rachlevičiaus straipsnis, kuris kelia tą patį klausimą “matant, su kokiu pagreičiu ir visiškai nesitariant su visuomene vyksta milžiniški pokyčiai, gal dalies Lietuvos piliečių vis garsiau išsakoma mintis, kad atėjo laikas susigrąžinti valstybę, jau nebeatrodo be pagrindo ar pernelyg radikali?”

Ir tai jau nebejuokinga. Neturint savo valstybės tik laiko klausimas kada neteksim nuosavybės. Nes nebus kas ją padeda apginti. O pavieniui piliečiai yra nepajėgūs tai padaryti. Tad “Susigražinkime valstybę”.