Ar daugiakultūriškumas griauna Vakarų tautų tapatybes?

Šiandien 90% britų demografinio augimo lemia imigracija.

Ta pati tendencija matoma ir Švedijoje. Vien 2015 metais Švedija priėmė 163000 imigrantų, kas atitiktų 1,65% visos jos populiacijos. Pridėjus ir kitus metus, tai yra demografinė revoliucija: nuo 2015 metų apie 17% gyventojų buvo gimę užsienyje. „Įvyko dideli kultūriniai pokyčiai imigrantų populiacijoje, nes jei anksčiau didžiausia jos dalis buvo suomiai, tai dabar tą didžiausią dalį sudaro musulmonai. Jei imigracija nesikeis, etniniai švedai taps mažuma 2065 metais.“ – tvirtino Helsinkio Aalto universiteto profesorius Kyösti Tarvainen laikraščiui Folkbladet 2021 metų balandžio 13 dieną.

Būtent todėl Švedijos žmonės neseniai balsavo už konservatyvią vyriausybę. Tai jų paskutinė galimybė sustabdyti precedento neturinčią nacionalinę savidestrukciją.

Briuselis jau nebėra Belgija… Briuselyje daugiau marokiečių kilmės gyventojų nei flamandų ar valonų.“ – teigė belgų akademikas ir ekonomistas Philippe Van Parijs laikraščiui De Standaard 2022 metų rugsėjo 5 d.

Šiuo metu Prancūzijoje beveik trečdalis - 29,6% gyventojų, kurių amžius nuo 0 iki 4 metų yra ne europietiškos kilmės. 18-24 metų amžiaus grupėje tokių yra 17,1%,  40-44 metų amžiuje – 18,8%, 60-64 metų amžiaus grupėje – 7,6%, o vyresnių nei 80 metų amžiaus – 3,1%. Tai parodė duomenys, kuriuos neseniai paskelbė INSEE (Nacionalinis statistikos ir ekonomikos studijų institutas), tyręs paskutiniąsias tris kartas. Prancūzijoje 16,2% visų vaikų iki ketverių metų yra magrebų kilmės asmenų, 7,3% -likusios Afrikos dalies, o 4% - azijiečių vaikai ar anūkai. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) tiesiog pavadino tai „demografiniu tranzitu“, eufemizmu reiškiančiu kultūrinį apkeitimą.

Italija susiduria su demografine savižudybe (Italijoje per paskutinį dešimtmetį užsidarė 1707 vaikų darželiai) ir nepajėgi atlaikyti masinės imigracijos bangos neprarasdama savo nacionalinės tapatybės.

Vakarų elito atstovai atvirai traktuoja imigraciją tik kaip ekonominį resursą, palaikantį gerovės sistemą, kuri kitaip sužlugtų. Jie taip pat draudžia bet kokias diskusijas apie tai, kokią įtaką dideli imigrantų skaičiai turi kultūrai, papročiams ir visuomenės tapatybei. Į pačią „tapatybės“ sąvoką žiūrima įtariai ir ji priskiriama „rasistinei“ fantazijai.

Daugiakultūriškumas tampa pagrindiniu įrankiu tirpdant nacionalines tapatybes, o etiketė „populizmas“ tarnauja išgyvendinimui racionalios reakcijos į baimes, apėmusias Vakarų visuomenes, kelis pastaruosius dešimtmečius susiduriančias su nereguliuojama masine imigracija. Tai baimė, kad Vakarų kultūra išsisklaidys į reliatyvizmo ir paralelinių visuomenių fragmentus, baimė valstybių be sienų ar vidinių moralinių kriterijų. Tai kultūrinės dezintegracijos baimė, kuri klastingai patvirtina tikimybę, kad kai išnyks sociologinė dauguma, galiausiai išnyks ir pati visuomenė.

Vakarai pasiekė kritinę ribą. Europiečiai turi skubiai pasirinkti, ar jie nori pakeisti savo šalių kultūrą į visiškai kitokią, kaip tai nutiko Turkijoje gyvenantiems žmonėms po to, kai krikščionybės centras neatsilaikė prieš Osmanų imperiją, arba kaip Egipte, iš buvusios krikščionių koptų šalies tapusiame šalimi, kur koptai be perstojo persekiojami.

Deja, ar Europai tai patinka, ar ne, ji iš esmės nebeturi laiko spręsti, ar ir toliau nori rinktis atviras sienas, daugiakultūriškumą ir globalizmą, ir pasyvumo dėka patirti, kad jos sunkiai išsikovotos judėjų ir krikščionių vertybės, laisvės ir tapatybės greitai bus sunaikintos.

Šaltinis: gatestoneinstitute.org