Vytautas Radžvilas. Paskutinis žodis – piliečių

Nacionalinio susivienijimo Energetikos komiteto pirmininkas primena: visos prognozės dėl elektros tiekimo „liberalizavimo“ išsipildė su kaupu. Įgyvendinus „reformą“ Lietuvos gyventojai tapo „nepriklausomų“ elektros tiekėjų „žmogiškais ištekliais“, privalančiais praverti savo pinigines tiek, kiek šie sumanys pareikalauti už elektrą. Valstybės lygmeniu įteisinus nuo nieko nepriklausomų ir niekieno nekontroliuojamų ir netramdomų „nepriklausomų“ elektros tiekėjų klaną, jos vartotojai prarado net menkiausią valstybės apsaugą.

Kaip ir buvo prognozuota, atidavusi juos į vertelgų baudžiavą ir atrišusi rankas kiek patinka plėšti šalies gyventojus, Vyriausybė ministro asmenyje gali tik nuolankiai maldauti, kad maloningieji ponai teiktųsi pasigailėti vartotojų ir nors kiek sumažintų elektros kainas atsisakydami menkutės dalelės savo viršpelnių. Atviros patyčios ir spjūvis į veidą – toks buvo tiekėjų atsakas ir atlygis jiems kerpamas avis atidavusiai valdžiai.

Su elektra pasidarė taip, kaip yra su degalais. Pasaulio rinkose padidėjus naftos kainoms Lietuvos degalinėse benzino kainos akimirksniu šauna į viršų. Tos kainos sumažėja – degalinės neskuba mažinti: mat reikia kiek patinka ilgai išpardavinėti brangiau pirktus degalus. Vyksta žaidimas į vienerius vartus. Tačiau elektra – ne benzinas. Kai šis pabrangsta, galima bent iš dalies taupyti – važinėti automobiliu rečiau arba dažniau paieškoti bendrakeleivių. Elektros reikia nuolatos ir be jos neįmanoma išsiversti kasdienėje buityje ir daugybėje ūkinės veiklos sričių. Tai – strateginė, nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbi prekė, kurios kainų neleistina atiduoti vertelgų malonei ir spekuliacijoms.

Lietuvoje jokio platesnio pilietinio ir politinio pasipriešinimo įvykdytam apiplėšimui nebuvo. Didžioji visuomenės dalis elgėsi kaip įpratusi. Nepatenkintų ,,reforma” netrūko, bet dauguma po senovei vadovavosi nuostata: būtų gerai pasipriešinti, bet tegul kiti – ne aš. Vis dar mąstoma šitaip: mūsų, vartotojų, interesus kas nors turi ginti. Būtent „kas nors“ – tik ne mes patys.

Šio abejingumo ir pasyvumo vaisiai kartūs. Elektros vartototioai įbaudžiavinti, niekas jų išlaisvinti iš „nepriklausomų tiekėjų“ baudžiavos net negalvoja ir juo labiau neketina. Nei valdantieji, nei vadinamoji opozicija. Toji baudžiava ir plėšimas iš principo gali trukti iki begalybės.

Lietuvos piliečiams laikas būtų pagaliau susiimti ir pradėti bent mąstyti, kiek ilgai jie nusiteikę kantriai kęsti plėšikiškas elektros kainas. Dvejus metus, dešimt ar penkiasdešimti metų, ar vis dėlto trumpiau? Taip pat – su baudžiauninko kantrybe ir nuolankumu laukti, kol iš aukštybių nusileis išgelbėsiantys nuo plėšikų reikalaujamų elektros kainų maloningos valdžios geradariai? Ar vis dėlto pakilti nuo sofų ir pradėti veikti kaip dera oriems ir pasiryžusiems ginti savo teises bei interesus laisviems ir drąsiems žmonėms?

Taigi paskutinis žodis – piliečių.