Advokatė Zita Šličytė: Konstitucinis Teismas – ne vieta politikavimui

Danutė Šepetytė | respublika.lt

Mano galva, pirmą kartą lietuviai turėjo išeiti į gatves, kai Konstitucinis Teismas (KT) nusprendė, kad šeima yra neutrali lyties atžvilgiu. Tai buvo signalas, kad Konstitucija traukiama ant Briuselio kurpalio. Kitą kartą jie turėjo išeiti į gatves, kai šį rudenį, Seime minint Konstitucijos sukaktį, KT pirmininkė atvirai pareiškė, kad šis teismas pajėgus pritaikyti Konstituciją prie gyvenimo pokyčių bei mokslo pažangos atsižvelgdamas į Europos teisę bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką.

Tai buvo signalas, kad Tautos nuomonė šiuo atžvilgiu nieko ar beveik nieko nereiškia, pagrįstai keliantis klausimą, ar Konstituciją tebegalima laikyti bendru Tautos susitarimu. Šiandien kalbinama viena iš Antrosios Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjų advokatė Zita ŠLIČYTĖ sako: kiek mes apginsime Konstitucijos, tiek ir turėsime Nepriklausomybės.

Po kiekvieno nusivylimo Konstituciniu Teismu (KT), išnyra eretiška mintis: ar nevertėtų panaikinti šią instituciją ir jos funkcijas perduoti, tarkim, Aukščiausiajam Teismui?

Sugriauti instituciją būtų didžiulė klaida, jos griauti nereikia. Bet reikia viską padaryti, kad Konstitucinis Teismas dirbtų taip, kaip ir turi dirbti – būtų iš tikrųjų veikiantis, ginantis kiekvieno piliečio teises ir konstitucinę valstybės santvarką instrumentas.

Tačiau turbūt tam reikia, kad Konstitucija iš tiesų būtų laikoma aukščiausiu valstybės įstatymu. Šiemet suėjo 100 metų pirmai Lietuvos Respublikos Konstitucijai (priimtai 1922 08 01) ir 30 metų 1992 m. spalio 25 d. referendumu priimtai Konstitucijai. Ta proga Seime vyko šioks toks šių datų paminėjimas. Šešioliktą kartą Teisingumo ministerija organizavo Konstitucijos egzaminą. Ar tai leidžia daryti prielaidą, kad Konstitucija yra gerbiama?

Deja, nepagarba Konstitucijai didžiulė, pradedant Tautos atstovybe, Vyriausybe, ministrais ir pagaliau jos piliečiais, paliekančiais Konstitucijos gynimą savieigai. Konstitucija yra trypiama ir plakama. Kai Tautos atstovybė demonstruoja nepagarbą konstitucinėms vertybėms ir pačiai Konstitucijai, tai ir Aukščiausiajame Teisme, perdavus jam KT funkciją, vargu ar atsirastų pusdievių, – juk darbo kokybė priklauso nuo jį atliekančių žmonių. Mūsų tikslas – pasiekti, kad KT dirbtų tinkamai, o ne užsiiminėtų politikavimu. Per 30 metų buvo padaryta 18 Konstitucijos pataisų, tarp jų ne viena radosi dėl trumpalaikių politinių tikslų.

O jei paprašyčiau, rastumėt už ką pagirti Konstitucinį Teismą?

Norėčiau jubiliejaus proga padėkoti Konstituciniam Teismui už, mano supratimu, jo suformuluotą gyvybiškai svarbią oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatą: valstybinė kalba – lietuvių kalba. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos konstitucinis statusas buvo atakuojamas jau pirmaisiais Konstitucijos galiojimo metais. 1999m. spalio 21 dieną KT apgynė lietuvių kalbos statusą, nurodydamas, kad asmens vardas ir pavardė Lietuvos piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba, kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinis kalbos statusas.

Antrą išpuolį prieš lietuvių kalbos konstitucinį statusą KT sutriuškino 2004 metų gruodžio 13 dienos nutarimu, kuriame nurodė, kad asmens tautybė negali būti pagrindas reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso, kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės principas.

Trečioje, ketvirtoje ir penktoje ( 2006, 2007, 2009 m.) bylose dėl valstybinio lietuvių kalbos statuso buvo įtvirtinta, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė, lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tapatumo ir išlikimo garantija, o tai reiškia, kad turi būti užtikrinta lietuvių kalbos funkcionavimas visose viešojo gyvenimo srityse.

Galima manyti, kad Seimas, įtvirtinęs asmenvardžių rašybą nelietuviškais rašmenimis asmens dokumentuose ir civiliniuose aktuose, nusižengė Konstitucijai?

Mano požiūriu jis nusižengė, bet KT nuspręs, nusižengė ar ne. Aš lauksiu, ar KT, penkis kartus sąžiningai gynęs lietuvių valstybinės kalbos statusą, apgins jį ir dabar dėl Dobrowolskos inicijuoto įstatymo. Tada ir bus matyti, ar KT pažeis savo doktriną, ar ne.

Jeigu metų pradžioje priimtą įstatymą KT pripažins prieštaraujančiu Konstitucijai, teisingumo ministrė Evelina Dobrowolska liks be dvigubos „w”?

Bet kokiu atveju Dorbrowolska gali džiaugtis, ji turės pasą su dviguba „w”, – su tuo ją ir sveikinu. 2015 metais Seimas pakeitė LR Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsnį, ir KT, pripažinęs, kad tam tikras įstatymas ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, gali atidėti jo paskelbimą teisės aktų registre tam tikram laikui dėl tam tikrų argumentų. O nepaskelbtas jis yra negaliojantis.

Štai jums pavyzdys: 2020 metų liepos 30 dienos nutarimu KT pripažino, kad Referendumo įstatymas pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijai, o oficiali jo paskelbimo data atidėta iki 2021 metų liepos 1 dienos. Kitaip tariant, pats KT, pripažinęs, kad tam tikras teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, leidžia tam teisės aktui dar tam tikrą laiką galioti.

Nemanau, kad nauja įstatymo redakcija buvo inicijuota, svarstyta ir priimta be KT pirmininko Dainiaus Žalimo pritarimo. Kaip vyko tas priėmimas, kurį reikėtų laikyti regresu, didelis klausimas, vertas detalaus nagrinėjimo. Tai didelė įstatymų leidėjų nuodėmė. Turėdama šiokį tokį teisininkės išsilavinimą ir šiokią tokią politinio darbo patirtį, manau, kad KT teisėjai, pasižadėję saugoti Konstitucijos viršenybę ir paklusti tik Konstitucijai, priimdami 2020 m. nutarimą, sulaužė priesaiką.

Konstitucijos 7 straipsnis skelbia, kad negalioja joks įstatymas ar teisės aktas, prieštaraujantis Konstitucijai. Pagal Konstituciją jis yra niekinis ir negalioja nuo jo neatitikties Konstitucijai nustatymo dienos. Ar gali būti valstybėje tokia teisinė situacija, kai KT, deklaravęs, jog teisės aktas ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, pratęsia jo galiojimo laiką dar beveik metams?

Buvęs KT pirmininkas didžiuojasi, kad pastarąjį dešimtmetį, kai jis ten darbavosi, vakarietiška geopolitinė orientacija tapo Lietuvos Konstitucijos principu…

Ką jis turi omenyje? Norėčiau suprasti, kas yra vakarietiška orientacija, kuria didžiuojasi buvęs pirmininkas, nes kai palyginu jo ir KT pirmininkų Juozo Žiliaus arba Egidijaus Kūrio vadovavimo laikotarpius, matau didžiulį nuosmukį KT veikloje. Tai tokia Žalimo vakarietiška orientacija?

Kaip teigė D. Žalimas interviu, prieš metus duotame vienai televizijai, Konstitucija turi būti aiškinama atsižvelgiant į Vakarų žmogaus teisių standartus, ne į Rytų. Tradicinė šeima, anot jo, – Rytų standartas…

Na, šeimos atžvilgiu KT parodė „vakarietišką” orientaciją, nors noriu Žalimo paklausti, kodėl jis nebalsavo už 2011 metų rugsėjo 28 dienos KT nutarimą, paskelbusį esą vienalyčių poros gali būti šeima. Gal sirgo, gal buvo komandiruotėje? O gal paprasčiausiai todėl, kad tuomet Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai nepritarė vienalyčių santuokai.

Turiu 2007 metų tarptautinės konferencijos medžiagą, kurioje ir Mantas Adomėnas, ir Laima Andrikienė pritarė pagrindinei konferencijos minčiai, kad tos pačios lyties santuokos nukreiptos prieš prigimtinę teisę. Tada visi šnekėjo prieš, dabar už? Ar čia progresas ar regresas nuo 2007 metų jų pažiūrose ir visur kitur?

Rašydami LR Konstitucijos projektą mes nebuvome tokie tamsūs, – rėmėmės tarptautiniais teisės dokumentais, visų pirma, Visuotine žmogus teisių deklaracija, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tačiau niekada negirdėjau, kad reikėtų įtvirtinti vakarietiškos orientacijos principą; nėra tokio principo mūsų Konstitucijoje.

1992 metais Aukščiausioji Taryba priėmė konstitucinį aktą, kuriame nurodė, kad Lietuva niekada nesijungs į jokias politines, karines, ekonomines ar kitokias valstybių sąjungas bei sandraugas buvusios Sovietų Sąjungos pagrindu, o LR teritorijoje negali būti jokių Rusijos nepriklausomų valstybių sandraugos ar į ją įeinančių valstybių karinių bazių ar kariuomenės dalinių. Tai ir yra pagrindas teigti, jog mes orientavomės į vakarietišką demokratiją, nors norėčiau patikslinti – tikrą demokratiją, o ne į vaizdinę, parodomąją, kuri dabar viešpatauja ne tik Lietuvoje.

Ar jūsų nestebina, kad KT praktikoje nematyti bylų dėl Europos Sąjungos direktyvų atitikimo mūsų Konstitucijai?

Vadinasi, niekas dėl to nesikreipia. O mūsų politikams labai patogu savo nekompetenciją, tingumą ir neatsakingumą pridengti ES direktyvomis, kurių jie net nebūna skaitę. 2004 metais liepos 13 dieną priimtas LR konstitucinis aktas dėl narystės Europos Sąjungoje teigia, jog teisės normų kolizijos atveju ES teisė turi viršenybę prieš LR įstatymus, o šio konstitucinio akto preambulėje nurodyta, kad ES gerbia savo valstybių- narių nacionalinį tapatumą ir konstitucines tradicijas.

Išgirdote, kas čia pasakyta? ES teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ne prieš Konstituciją. Tai reiškia, kad mes neprieštaraujame ES nurodymams, kokio dydžio agurkus auginti, tačiau kėsintis į mūsų Konstituciją ji neturi teisės.

Konstitucinio teismo pirmininkė Danutė Jočienė savo pranešime Seime tvirtino, kad konstitucinis stabilumas yra viena svarbiausių vertybių, tačiau KT pajėgus pritaikyti Konstituciją prie socialinio gyvenimo pokyčių, mokslo ir technikos pažangos ir pan. Intervencija, t. y., pataisos, galimos tik tada, kai jos neišvengiamai būtinos. Kas nusprendžia, kad jos būtinos, jeigu Tautos nuomonės niekas neklausia?

Man didžiausia konstitucinė vertybė yra pačios Konstitucijos stabilumas. Ir iš tikrųjų keisti Konstituciją dėl amžiaus cenzo Seimo rinkimuose sumažinimo – Seimo nario amžių nuleisti iki 21 metų – mano supratimu, yra pasityčiojimas. Kas kita pataisa dėl tiesioginių mero rinkimų, – jie jau buvo patikrinti praktikoje ir pasiteisinę, Tauta to norėjo. Keisti Konstituciją būtina tada, kai Tauta to pareikalauja referendumu. Turime gerbti jos valią. Mūsų Konstitucija yra priimta ne Parlamento, bet pačios Tautos referendume, joje aiškiai pasakyta, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta.