Edvardas Čiuldė. Ar iš tiesų mūsų tėvynainiai homoseksualai neturi Tėvynės?

Andai Karlas Marxas su didžiausiu aplombu skelbė, kad „Proletariatas neturi Tėvynės“.

Žinia, K. Marxas yra vienas iš įtarumo metodologijos, reikalaujančios dešifruoti ideologinius užkeikimus, kur žodžiai neva tik pridengia esmę, kitaip tariant, tikrąsias kalbėtojo intencijas, kūrėjų, o šių eilučių autorius, atleiskite jam mielaširdingai, ankstyvosios jaunystės laikais vienoje mokslinėje konferencijoje, pritaikęs įtarumo metodologijos principus šiai paties K.Marxo ištarai, bandė įtikinti susirinkusius, kad proletariato vardo manipuliacijomis čia yra pridengiama nuoroda į žydus, kol žydai, kai Izraelis dar nesisapnavo net drąsiausiems vizionieriams, iš tiesų neturėjo Tėvynės. Tačiau šiandien jau būčiau linkęs manyti, kad tokia dešifravimo redukcija, kai už proletariato įvardijimo yra atrandama nuoroda į žydus, buvo pernelyg tiesmukiškai pritemta pagal laikmečio aplinkybes.

Kita vertus, šiandien, kaip atrodo bent man, atgimstantis neomarksizmas jau be jokių dešifravimo technikų, grubiai ir tiesmukiškai bando įpiršti išvadą, kad būtent homoseksualai neturi Tėvynės. Dar liūdniau yra tai, kad su tokia išvada sutinka, ją yra pasiruošę čia pat įkūnyti su kaupu, paliudyti savo likimais mūsų tėvynainiai homoseksualai. O gal autorius čia vėl sutirština spalvas, kalbėdamas apie neomarksizmo bandymus naujai sukomplikuoti Tėvynės idėją?

Kad ir kokia kryptimi interpretuotume K.Marxo palikimą, vienas dalykas yra neginčytinai aiškus, kad mokslinio komunizmo doktrinos kūrėjas svajojo apie pasaulį be Tėvynės. Į proletariatą anas žiūrėjo kaip į potencialiai didžiulę jėgą, kurią tinkamai nukreipus galima būtų apversti visą pasaulį. Proletariatas čia vertinamas kaip senojo pasaulio duobkasys ir naujojo pasaulio stūmoklis arba, kitaip tariant, visiškai instrumentiškai.

Kaip atrodo, nuoširdus bibliotekų lankytojas K.Marxas buvo toli nuo minties, kad proletariatas yra kokia nors savaiminė vertybė. Tai matome dar ir iš to, kad proletariatui pradingus kaip klasei natūralioje kapitalizmo raidoje, marksizmas toli gražu nesiruošia atsitraukti, greičiai yra atvirkščiai, kai iš naujo yra užkuriami didžiuliai neomarksizmo laužai. Galima būtų pasakyti ir taip, kad pats K. Marxas savo mirtinu priešu laikė net ne buržuaziją, o nacionalinę valstybę.

Kai kaip būtų liūdną, šiandien LGBT bendruomenė tampa proletariato substitutu tautinės sąmonės neomarksistinio užpuolimo kovose. Jeigu kažkam atrodo, kad tokia išvada vis dėlto didesniu ar mažesniu laipsniu yra pritemta, žiūrėkime į akis badančius faktus, jog visi daugmaž žinomi lietuvybės niekintojai mūsų šalyje drauge yra vaivorykštinės vėliavos valkiotojai, homoseksaliosios pasijos lobistai. Visi iš eilės ir be išimties, neapsiribojant tik žinomo žurnalisto skelbimais, kad paminklas Vyčiui būtų balvono įkurdinimas svarbiausioje šalies aikštėje ar universiteto rektoriaus, primenančio pasiklydusį vaiduoklį, sapaliojimais apie tai, kad tautinė tapatybė yra pagrindinis pažangos stabdis!

Kita vertus, nepulčiau akis išdegęs tokius draugus, tapusius ponais, pavadinti „homoseksualų draugais“ , jau vien dėl to, kad jų pastangomis įpainiotai į nešvankias politines intrigas LGBT bendruomenei galimai reikės užmokėti daug didesnę nei buvo galima tikėtis normalią temperatūrą palaikančioje populiacijoje kainą dėl šuoliais kylančios, – neslėpkime tikros dalykų padėties, – staigiai šovusios į viršų neapykantos kreivės homoseksualų atžvilgiu kitoje visuomenė pusėje. Galima būtų sakyti, kad homoseksualai patys iššaukė ugnį į save, nors greičiausiai yra taip, jog jie, visiškai basi, dabar yra išstumti ant ledo.

Jau ne pirmą kartą tvirtinu, kad homoseksualai yra patrankų mėsa labai nešvariame žaidime, dėliojant šachmatų figūrėles ar stumdant domino kaladėles. Kita vertus, dabar jau būtų pats laikas pasiryžti ir, ilgiau neatidėliojant, įvardinti tas jėgas, kurios užsako tokį mirtinai pavojingą žaidimą. Trumpai tariant, šiandien tai yra neomarksistinės pajėgos, siekiančios sunaikinti nacionalinę valstybę, trumpai, taip pat prabėgomis toliau čia leidžiant sau įvardyti jų struktūrinę prigimtį.

Didele dalimi tai yra gentinės sąmonės refleksų prabudintos jėgos, dabar siekiančios klanų interesų įtvirtinimo, taip pat klanų viešpatavimo infrastruktūra net su tarptautinių finansinių klanų viešpatavimo užmojais, ar ne? Kas nežino, kad didžiausios tarptautinės korporacijos paprastai yra nusidažiusios vaivorykštinėmis neomarksizmo spalvomis?

Kas be ko, didžiausioji tautinės sąmonės antitezė yra imperinė sąmonė!

Kita vertus, man pačiam neretai kyla keistas įspūdis, kad Dievo išrinktąja tauta besivadinanti tauta nėra palankiai nusiteikusi kitų tautų subjektyvumo prasimušimui, kartais yra kvestionuojamas net kitų tautų atsiradimas ir gyvastingumo palaikymas šalia Dievo tautos. Ar taip yra dėl pavydo ar baimės, kad kitų tautų atsiradimas šalia Dievo tautos gali nuvertinti tautos statusą?

Neneigiant ypatingo žydų tautos kaip biblijinės tautos statuso, drauge leiskite priminti tą paprastą tiesą, kad ne Dievas mums, lietuviams, liepia prarasti paskutinius tautinio sąmoningumo likučius, o taip suklaidinti mus bando, į pražūtį stumia neomarksistiniai pašlemėkai iš mūsų pačių tarpo.