Jonas Jasaitis. Žmonijos sunaikinimo scenarijai

Autorius yra „Mokslo Lietuva” vyr.redaktorius

Viena iš didžiausių žmogaus galimybių yra galimybė save pratęsti ateities kartose. Rūpestis savo vaikais susijęs su didžiausiu atsidavimu ir gražiausiu pasiaukojimu. Ir tai matome visoje gyvojoje gamtoje, nes tik savęs pratęsimas lemia visos rūšies egzistavimą. Todėl ir egzistuoja „raudonosios knygos“, primenančios apie būtinybę išsaugoti rūšis, virš kurių pakibo išnykimo pavojus.

Tačiau pastaruoju metu labai įnirtingai platinamos hipotezės, bandančios paneigti žmonijos ryšį su gyvąja gamta. Nors berods visi gerai žino, kad rūšies egzistavimas remiasi dviejų lyčių ryšiais (yra avis ir avinas, ožka ir ožys, katė ir katinas, ir t. t.) Ir tai yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis ryšys, aukščiausią pakopą pasiekęs žmonijoje.

Patys gražiausi muzikos ir dailės bei daugelio kitų meno sričių kūriniai yra įkvėpti vyro ir moters meilės, ir ją įprasminantys. Bet ką dabar platina nežmoniškai dideliais finansais besinaudojančios masinės komunikacijos priemonės? Ogi tai, kad neva egzistuoja net 72 „lytys“, kad berniukas tapatinasi su mergaite, o pastaroji įsivaizduoja, kad ji taps vyru – su visomis šiai lyčiai gamtos priskirtomis funkcijomis. Tragiškos pasekmės – akivaizdžios.

Nors bet kokie bandymai pakeisti prigimtinę lytį yra negalimi ir susiję su asmens psichiniu arba net fiziniu žalojimu, bet tokia nusikalstama veikla vis dažniau pateikiama kaip „asmens pasirinkimo laisvė“, Nutylima akivaizdi tendencija, jog asmens susitapatinimas su kita lytimi daugumoje atveju yra susijęs su vaikyste arba paauglyste, t. y. būdingas nesubrendusioms asmenybėms, o žmogui bręstant, išnyksta. Bręstanti asmenybė nuo tokių pragaištingų iliuzijų išsivaduoja ir jomis atsikrato. Nesubrendusios asmenybės, juo labiau vaiko ar paauglio kaprizų tenkinimas galia lemti sužalotą visą likusį asmens gyvenimą. Kruopštūs psichologiniai tyrimai rodo, kad vadinamos vienalytės poros dažniausiai nėra patenkintos savo kažkada padarytu pasirinkimu, keičia parterius, o senatvėje (jei apskritai jos sulaukia) atvirai pripažįsta tokio pasirinkimo beprasmybę. Apie tai liudija tiek gyvenimo pavyzdžiai, tiek jais remiantis sukurti literatūros, meno ir pan. kūriniai.

Bet pastaruoju metu į viešąją erdvę vis dažniau kišamos užuominos, kad kai kurie individai ima tapatintis ne tik su kita lytimi, bet ir kitomis gyvūnijos apraiškomis. Kažkas ima vaizduoti save kaip katiną, šunį, voverę ar net kaip augalą. Psichiatrai pasakytų, kad jų praktikoje tokių pacientų jau yra pasitaikę ir tai visada liudija apie labai rimtus mąstymo ir jausmų sutrikimus, kurių išvengti nėra lengva, o kartais net ir labai sudėtingas ilgas gydymas nebūna sėkmingas. Ne visos ligos yra išgydomos. Viskas priklauso nuo to, kokie patologiniai procesai lemia tokios elgsenos apraiškas, kaip giliai yra pažeista smegenų veikla.

Tačiau tarsi netyčia į viešąją patekusios tokio pobūdžio „sensacijos“ pateikiamos taip, lyg pratintų visuomenę prie įsivaizdavimo, kad tai – dar viena asmenybės laisvės, jos pasirinkimo apraiška. Kažkurioje mokykloje, prisibijant dabar vis dažniau visokiomis formomis platinamų kaltinimų asmens diskriminavimu, jau buvo įrengtas šiaudų guolis katinu besijaučiančiam vaikui, užuot skubiai nukreipus jį pas psichiatrą. Tiesa, į mokyklą atvykusiems operatoriams kol kas nepavyko nufotografuoti tokio katino guolio, o asmenybės laisvės ribojimo faktas kol kas liko nepatvirtintas. Bet gal tik … kol kas?

Daugelio tautų kultūros paveldas akcentuoja, kad „laisvė negali pyktis su protu“. Nereikia pateisinti išdykusio vaiko, nesuvokiančio sąvokos „negalima“ prasmės, kaprizų ir kitokių kvailiojimų su asmenybės laisvės samprata. Žmonija per tūkstančius metų išmoko aiškiai atskirti, kur yra laisvės apraiškos, o kur – absurdiška, ar net nusikalstama veikla. Yra toks labai įvairiomis prasmėmis traktuojamas pasakymas, kad viską reikia išbandyti.

Vyresnieji dar prisimena, kad augo laikmečiu, kad tarsi nekaltai atrodantis daiktas (parkeris, žaislas, net kepuraitė) iš tikrųjų buvo gyvybę atimti galintis sprogmuo. Tokios baisios paskirties daiktus Antrojo pasaulinio karo pabaigoje specialiai išmėtydavo naciai, vejami iš jų užgrobtų vietovių. Dabar toks pragaištingas metodas vėl pastebėtas Ukrainoje – vietovėse, iš kurių išvejam Rusijos nacių daliniai. Ant užminuotų objektų paliekami užrašai: „Su meile iš Rusijos!“ Jokios karinės persvaros tokie metodai nesuteikia, bet visada priverčia įvertinti tuos, kurie tai sukūrė. Tarp pokario laikų bendraamžių, deja, buvo ne vienas, netekęs rankos, kojos ar akies, kai nesuvaldęs paaugliams būdingo perdėto smalsumo, bandė ne tik čiupinėti, bet ir ardyti tokius „žaislus“, siekdamas išsiaiškinti, kaip veikia sprogmenys, kokia jų konstrukcija.

Gana panašių motyvų vedami kai kurie žmogeliai išbando svaigalus, narkotikus ir pan. Panašios būsenos apimti asmenys aiškinasi, kokį greitį galima pasiekti automobiliu arba motociklu, numoję ranka į bet kokias taisykles, apribojimus ir perspėjimus. Sporto laidose vis dažniau bandoma stebinti kvailiausiomis „sensacijomis“, kai vardan akimirkos įspūdžio rizikuojama gyvybe arba siaubingais susižalojimais. Juk yra tokia taisyklė: „Aukščiau bambos – neiššoksi.“

Bet vardu ar kada įsivaizdavote, kad dabartiniame Lietuvos Seime sėdės ir tokių žmogeliai, kurie pasigirs, kad išbandė dešimtis kvaišalų ir yra įsitikinę, jog tokią elgseną verta legalizuoti, kurių siekis – įteisinti svaigalų vartojimą per Mokslo ir žinių dieną. Tada ir siūlymai paauglėms naudoti kontraceptines priemones pateikiami be menkiausio ryšio su meilės, atsakomybės ir ištikimybės sąvokomis. Kur veda bandymai ne tik neigti, bet ir tyčiotis iš dorovės? Koks likimas laukia tokios valstybės, kurioje įstatymų leidėjų vietose atsiduria individai, kurioms šeima, sąžinė, valstybinės kalbos apsauga ir pan. tik yra nebesuprantami apribojimai, kuriuos reikia pašalinti?

Prieš keletą metų, kai tuometinė švietimo ministrė vykdė „universitetų optimizacijos“ reformą, Lietuvos mokslininkų sąjunga kreipėsi į Valstybės kontrolę, prašydama įvertinti, kiek ši, atsiprašant, reforma kainavo valstybės biudžetui ir kiek lėšų buvo faktiškai išleista, nors buvo visur „trimituojama“, kad būtent ši reforma labai ryškiai sumažins universitetams skiriamas lėšas, o tai, kas liks, bus netrukus galima panaudoti mokslui ir švietimui papildomai finansuoti. Tačiau Valstybės kontrolės institucijos, mūsų žiniomis, jokio tyrimo net nepradėjo. Bent jau Lietuvos mokslininkų sąjunga jokio oficialaus atsakymo taip ir nesulaukė. O juk turėtų būti nuolatinė praktika, kad suplanavus ir įvykdžius bet kurią valstybės valdymo reformą, visuomenei būtų patekta aiški finansinė ataskaita, kiek lėšų reformos metu planuota sutaupyti ir kiek faktiškai išleista. O jei nieko nesutaupyta, bet priešingai, išeikvota, tai kokios priežastys tai lėmė ir kas dėl to yra atsakingas? Būtent tokia praktika turėtų būti įvertinti visi valdžios veiksmai. Būtent tai atšaldytų kai kurių „reformų“ planuotojų įkarštį ir paskatintų pirmiausiai įvertinti jų kaštus.

Kalbant apie šį konkretų valdžios veiksmą – universitetų „optimizacijos“ aferą, turi atsirasti politinė valia tokį tyrimą išsamiai atlikti ir pateikti visuomenei: kiek švietimo ir mokslo sektorius prarado lėšų, pastatų, inventoriaus ir įrangos, kam faktiškai buvo panaudoti šiai reformai skirti pinigai. Kol kas visi, kurie sąžiningai, be išankstinio nusiteikimo, vertina „optimizacijos“ pasekmes, pirmiausia parodo, kiek šis sektorius prarado ir klausia, kodėl ugdymo procesui parengti pastatai jau keliolika metų riogso tušti, nors dar taip neseniai į juos buvo investuota.

Žymiai sunkiau suskaičiuoti, kiek vadinamoji „optimizacija“ sumažino regionų galimybes apsirūpinti aukščiausios kvalifikacijos specialistais: mokytojais, gydytojais, inžinieriais. Kiek tokio tipo „reformos“ iš Lietuvos išvarė galėjusių tapti būsimaisiais studentais ir absolventais? Ir gal jau reikia įvertinti, kiek Lietuvos inteligentų po tokių reformų nebeteko savo Alma Mater bendruomenės – to dvasinio aruodo, iš kurio semiamasi akademinės išminties, galimybių nepertraukiamai tobulinti savo profesinę kompetenciją, dalintis tiek profesine, tiek dvasine patirtimi.

Bet mus bandoma pripratinti prie nuostatos, kad jokių dorovinių vertybių nebėra ir jų net nebereikia. Kad gyventi reikia tik šia diena, nereikalaujant atsakomybės. Esą tai bus pasaulis be tėvynės ir tautos sąvokų. Pasaulis, kuriame asmuo pirmiausia klausia: „Kur manęs laukia didžiausia nauda?“, bet niekas neklausia: „Kas tą naudą sukūrė ir kas ją kuria dabar?“ Pasaulis, kuriame niekam nerūpės: „Kokia mano pareiga žmonijai? Kas aš daviau jai šviesaus, gražaus, gero?“

Deja, pasitaiko, kad prie pragaištingo žmonijos nužmoginimo prisideda ir kai kurie asmenys, prisistatantys kaip besidarbuojantys mokslo paskirties institucijose. Tokio prisidėjimo motyvai – patys įvairiausi, bet pagrindiniai iš jų – susireikšminimas ir savireklama. Kai kada čia pasireiškia ir itin šlykštūs siekiai: nešvari veikla lemia gerai apmokamą poziciją ir asmeninės įtakos plėtrą. Žinoma – neilgam.