Vytautas Sinica. Pamiršti vaikai Diawaros grybukų istorijoje

Žiniasklaida ūžia apie tai, kad Živilė Diawara, kultūros pasaulio veikėja, praleido naktį areštinėje jos rankinėje radus, kaip įtariama, narkotikų – žolės ir haliucinogeninių grybų. Manau, kad kiekvienas normalus žmogus tokioje situacijoje („sulaikyta su narkotikais praleido naktį areštinėje“) norėtų privatumo ir ramybės. To turėtų norėti visi artimieji ir gero linkintys žmonės. Tačiau pasielgta priešingai, leftistai ir „žvaigždės“, neretai prisistatantys draugais, nutarė iš jos „padaryti politiką“ ir jos atvejį nutampė per visas viešumas kaip įrodymą, kad būtina skubiai dekriminalizuoti narkotikus.

Čia tinka priminti, kad Laisvės partija siekia dekriminalizuoti ne tik lengvuosius, bet ir sintetinius narkotikus. Kadencijos pradžioje toks siūlymas jau buvo atmestas. Dabar – stebuklingai sutapus aplinkybėms – iškart po Ž. Diawaros sulaikymo Seime narkotikų klausimas traukiamas į darbotvarkę. Teisės bei teisėtvarkos komitetas pritaria dekriminalizavimo projektui.

Neturiu nieko prieš Živilę Diawarą, linkiu jai viso ko geriausio, pirmiausia – įveikti priklausomybes, jei tokių esama. Bet kad jau daroma politika ir tą daro progresyvioji kairė, sunku ir net negarbinga būtų neatkreipti dėmesio į partinių ir šiaip idėjinių „laisviečių“ nenuoseklumą. Būtent pažangieji nuolatos kovoja už vaiko teisių apsaugą ir apsaugą konkrečiai nuo tėvų smurto. Net ne kažkokia abstrakti visuomenės grupė, o visiškai konkrečiai tie patys dabar pasipiktinę žmonės, kovojo už kuo platesnį smurto prieš vaikus apibrėžimą ir dabar už jaunos mamos teisę į grybukus. Smurtas šeimoje jiems suprantamas be galo plačiai, apimdamas nepriežiūrą, girtavimą prie vaikų, pakeltą balsą, vertimą užsiimti namų ruoša, palikimą vienų namuose iki tam tikro, sakyčiau, gerokai per vėlyvo amžiaus ir t.t.

Viso to kontekste tėvų svaiginimasis narkotikais turėtų būti dar ir koks rizikingas elgesys savo mažamečių vaikų atžvilgiu. Pagal radybas pas Ž. Diawarą, įtariamas svaiginimasis ne tik žolyte, bet ir grybukais, haliucinogenais. Neužbėgant už akių būtina prisiminti kelis dalykus. Pirma, niekas nekaltas, kol kaltė neįrodyta, Ž. Diawara tik įtariama. Antra, pareikšti įtarimai ir pradėtas tyrimas yra pakankamas pagrindas leftistų sukurtų institucijų dėmesiui pagal jų pačių ir gal net pagal konservatyvios visuomenės dalies standartus. Trečia, kai reikalaujama dekriminalizuoti narkotikus, pabrėžiama, kad nereikia dekriminalizuoti tų, kas siekia narkotikus platinti. Už narkotikų platinimą numatytos įvairios trukmės laisvės atėmimo bausmės ir tuo lyg niekas nesipiktina. „Laisviečiai“ siekia apsaugoti tik tuos, kas narkotikus vartoja patys. Taigi visi pasipiktinę Ž. Diawaros sulaikymu daro prielaidą, kad ji narkotikus turėjo tik sau ir juos vartoja tik pati.  Žiniasklaidoje pateiktos aplinkybės tą prielaidą kaip ir patvirtina.

Tai štai iš nuoseklios progresyviųjų logikos, 2017 metais Šakalienės pastangomis įtvirtintos įstatymais, sektų, kad sulaikius motiną su narkotikais į areštinę sodinti jos gal ir nereikia (juk siekiama dekriminalizavimo), bet vaiko teisių apsaugos tarnyboms tiesiog būtina po tokio incidento pradėti tyrimą dėl to, ar jauna mama neturi priklausomybės, kaip dažnai vartoja ir atitinkamai ar saugu su ja augti nepilnamečiams vaikams. Vėlgi, net ne pagal konservatyvią šių eilučių autoriaus, o pagal rūpestingą pažangiųjų logiką. Bet apie tai negirdime nė vieno žodžio (bent aš negirdėjau).

Nenuskambėjo ir nė viena besipiktinančiųjų pastaba, kad gal motinai nevertėtų kramsnoti grybukų, kad įstatymų būtina laikytis visais atvejais, nė vieno klausimo, kas (kaip įtariama) mamai svaiginantis rūpinasi vaikais, ar jais apskritai pasirūpinta. Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė, savo prisistatymo interviu metu tiesiai sakė, kad mes, visuomenė, turėtume kiekvieną vaiką traktuoti kaip savo ir visada domėtis, kas vyksta su aplinkinių vaikais, kad turime nepamiršti paklausti, kodėl kaimynų vaikas verkia. Visapusiškai kritikavau šį požiūrį ir jam nepritariu. Bet pažangiesiems, kaip tik ir įvedusiems šią tvarką, šį kartą vaikų padėtis nerūpi. Visos ašaros tik apie neva neproporcingą sulaikymą. Gal saugant vaikus kovojama tik su girtavimu, nes gerti yra atgyvenęs dalykas, o narkotikai – progresyvu ir populiaru tarp jaunimo? O gal taip rūpintis raginama tik antrosios Lietuvos, o ne „elito“ vaikais?

Atskiro privataus (tegu ir žinomo, bet viešumo reikalaujančių pareigų neinančio) asmens suklupimas apskritai neturėtų būti viešų diskusijų objektas. Visiškai neturėtų. Bet jeigu toks asmeninės bėdos politizavimas vyksta, medalis turi dvi puses. Besiraunantys plaukus dėl „nežmogiško sulaikymo“ vieną medalio pusę nutyli.

Jei niekas ir neiniciavo šio sulaikymo kaip viešųjų ryšių akcijos, ko dėl itin keistų sulaikymo aplinkybių (šiaip policija rankinių nekrato) visiškai neatmesčiau, įvykiu neabejotinai pasinaudota politiniams tikslams pasiekti. Žinant, kad dabartinių paauglių tarpe prieš dvidešimt metų vyravusį alkoholį visiškai pakeičia būtent narkotikai ir jie tapę pagrindiniais svaigalais, su kuriais turi kovoti tėvai ir švietimo įstaigos, šie dekriminalizavimo, o kaip žinome iš Laisvės partijos programos, ir legalizavimo tikslai yra itin žalingi visuomenės sveikatai ir ateičiai. Siekiant blogų tikslų, netrukdo ir blogos priemonės. Vilties to išvengti teikia tik artėjantis rinkimų sezonas.

Tuo tarpu nuoširdžiai linkiu stiprybės gerbiamai Živilei, siekiant įveikti ne tik užgriuvusias negandas, bet ir savo silpnybes.