Vytautas Radžvilas. Paskutinis kreipimasis į lietuvio protą ir sąžinę?

Šis prof. A. Šliogerio straipsnis niekada nebuvo paskelbtas internetinėje žiniasklaidoje. Todėl yra neprieinamas ir beveik nežinomas platesniems skaitytojų ir visuomenės sluoksniams. Nėra abejonių, kad tik filosofo autoritetas ir akademinis svoris padėjo šiam tekstui patekti nors į nedideliu tiražu išleistą knygą. Mažiau žinomas autorius tikrai būtų tapęs cenzūros auka. Pernelyg jau skaudi ir net žiauri tiesa pasakyta apie „saugiausią ir labiausiai klestinčią per visą jos istoriją Lietuvą“— būtent šitaip skamba pagrindinė nūdienos propagandininkų tezė. Tačiau ir nedidelės straipsnio ištraukos pakanka, kad ši tezė subyrėtų į šipulius.

Šis tekstas savitas ir ypatingas keliais atžvilgiais. Pirmiausia tuo, kad jame dėmesys sutelktas ne į šalį valdančio ir nuožmiai naikinančio „elito“ kritiką, kokios paprastai laukiama iš tokio pobūdžio tekstų. Straipsnis yra šių dienų Lietuvos—jos tautos ir visuomenės—moralinės, psichologinės ir politinės būklės nepagražintas paveikslas.  Todėl jį skaityti—beveik nepakeliamai sunku ir skaudu. Iš tikrųjų tai yra veidrodis, į kurį pažvelgus yra tik dvi išeitys. Kuo skubiau nusigręžti ir čia pat pamiršti. Arba ištverti jame išvystą reginį ir pamėginti savyje išgirsti seniai nutildytą proto ir sąžinės balsą.

Šis balsas turėtų ištarti ir priminti jau Platono pasakytą tiesą: kiekviena politinė santvarka įkūnija visuomenėje vyraujantį sielos tipą. Negali būti jokios padoresnės santvarkos ir žmoniškesnio gyvenimo, jeigu yra niekingos tą santvarką kuriančių žmonių sielos. Tomas Akvinietis teigia tą patį: tironija yra Dievo bausmė visuomenei už nuodėmes. Išsakant šią mintį kiek kitokia kalba, jos prasmė būtų tokia: tironija nęnukrinta iš dangaus be jokios priežasties, ji yra natūrali ir neišvengiama moraliai ir intelektualiai degradavusios visuomenės lemtis.

Prof. A. Šliogeris kerta be gailesčio, bet tai, ką jis rašo, yra šiurpi tiesa: tauta, kurios „religija“ yra krepšinis, tauta, kuriai ,„krepšinis ir alus“ yra aukščiausia įmanoma „vienybės“ ir „solidarumo“ raiškos forma, tauta, kuri vadovaujasi tik „duonos ir žaidimų“ filosofija—tokia tauta neturi ir negali turėti ateities. Jos ateitis—išnykti po keliasdešimties metų.

Ar įmanoma išvengti horizonte jau aiškiai išnirusios ir virš lietuvių galvų it Damoklo kardas pakibusios lemties, kuri reiškia tik išnykimą? Atrodo, kad straipsnio autorius tuo jau netiki. Kartu tiksliai ir aiškiai nurodo bent teoriškai egzistuojančią viltį. Toji viltis—aristos—geriausiųjų branduolio atgimimas. Tie geriausieji turėtų būti ne tik visiška šiandieninio lovio „elito“, bet ir „paprastais žmonėmis“ apsiskelbusios prastuomenės priešingybė. Jie būtų tai, kas Lietuvoje buvo vadinama šviesuomene—dori, protingi, išsilavinę ir nesavanaudžiai žmonės. Tokie XIX a. pabaigoje prikėlė merdėjusią ir nykusią tautą, o netrukus atkūrė ir Lietuvos valstybę.

Tai suprato nuožmiai šį šviesuomenės sluoksnį naikinę sovietiniai okupantai. Bet visiškai sunaikinti jo nepavyko—o gal veikiau nespėta. Todėl radosi Sąjūdis.

Šių dienų šviesuomenė žlugdoma ir naikinama dar nuožmiau ir efektyviau. Sąmoningai kuriama prof. A. Šliogerio aprašoma visuomenė, kuri, kitaip negu sovietmečio visuomenė, niekina bet kokį moralinį prakilnumą ir nuoširdžiai bjaurisi bet kokiomis išsilavinimo ir mąstymo apraiškomis. Tiesa, kad dar esama tuos sparčiai prarandamus moralinius ir intelektualinius standartus prisimenančių ir jais besivadovaujančių privačiame gyvenime žmonių. Bet dauguma jų neturi vienos iš pamatinių dorybių—drąsos. Jie protingi, sąžiningi, dori, bet tiesiog bailūs.

Ar gali Lietuvoje atgimti Šviesuolis—praktiškai išnykęs laisvo ir oraus žmogaus tipas, kuris būtų proto bei išsilavinimo ir valios bei drąsos lydinys? Tai yra svarbiausias—iš tiesų egzistencinis—lietuvių tautos ir valstybės išlikimo klausimas.

Vargu ar įmanoma rasti kitą tekstą, kuriame šis klausimas būtų iškeltas taip aiškiai ir dramatiškai, kaip šiame prof. A. Šliogerio straipsnyje. Jį bent perskaityti būtina. O gal įvyks stebuklas ir šis tekstas vis dėlto nebus kažkieno skaitomas ir vertinamas kaip paskutinis išnykusios tautos filosofo kreipimasis į istorijos bangose pradingusio ir tik jos metraščiuose sušmėžuojančio lietuvio protą ir sąžinę?