Rasti vieno žymiausių partizanų – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad rasti itin svarbaus partizaninio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės kovotojo karžygio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai. Partizanų vadas, okupuotos Lietuvos valstybės faktinis vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J.Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.

J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų nesėkmingai ieškota kelis dešimtmečius. Šiemet, spalio 20 d., jie rasti Leipalingyje (Druskininkų sav.), buvusios MGB (KGB) būstinės kieme, kur po susišaudymo su MGB daliniu prie Žaliamiškio (Leipalingio valsčius),  Kazimieraitis buvo atvežtas greičiausiai jau miręs.

Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas.

Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius). DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė. 

____________

Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-oje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.

1924–1926 m. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.

1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A“ apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (sritį sudarė Dainavos ir Tauro apygardos). Juozas Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kt., leido srities laikraštį „Laisvės varpas“, pats rašė karo dienoraštį.

Kadangi pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją, tapęs pirmosios partizanų srities vadu rūpinosi tolesniu partizanų vienijimusi: bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.

Todėl Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu. 

Pasak Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.“

1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas ,,Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinimui ir pakartotinai užkastas. Ši aplinkybė tapo esmine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei VšĮ ,,Kultūros vertybių globos tarnybai“ pasirenkant paieškų strategiją ir apibrėžiant archeologinių kasinėjimų plotą.

Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuotas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas, o šis apie tai pranešė kompartijos generaliniam sekretoriui J. Stalinui ir kitiems tuo metu įtakingiausiems sovietiniams veikėjams: užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, politbiuro nariui J. Berijai ir SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkui A. Ždanovui.

1948 m. bolševikai J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su septyniais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.

Juozo Vitkaus-Kazimieraičio išskirtinumą atskleidžia jam parodyta partizanų pagarba.

1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais). 

Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:

Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…

1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.

Pats J. Vitkus-Kazimieraitis prieš žūtį savo gyvenimą apibendrino taip:

Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas.